Eksperimentinių fotografijų parodos

2013-2015

Amnezijos filmas

Idėja

Žodis Amnezija tai – metafora. Mano parodoje šis žodis nieko bendro neturi su savo pirmine intencija. Amnezija tai – ilgesio ir vienatvės virusas; juo aš visi labiau ir labiau užsikrečiu. Virusas neutralizuojamas archyvo, kurį sudaro dienoraščiai, laiškai, vaizdo įrašai, fotografijų albumai, pasislėpę ir į dienos šviesą netikėtai išnirę lapeliai su užrašytais priminimais. Bet koks kultūros tekstas, nesvarbu ar jis vizualus ar tik užrašytas žodžių junginiais, sugestijuoja, kad įvairaiformis savosios patirties (ap)rašymas ir yra archyvas. Mano kūryboje gausu vaizdų ir tekstų. Jie yra tikroji būtis, tikrasis gyvenimas, tikrasis mąstymas. Nors per meno kūrybą aš vienu metu jungiuosi ir skiriuosi su tikrove, tačiau praeitis, kuri virsta archyvu, mane labiausiai jungia su manimi pačiu.
Kūrybą kaip archyvą suvokti mane paskatino prancūzų poststruktūralistinės minties atstovo Jacques Derrida (1930-2004) veikalai. Penkeris metus praleidau studijuodamas jo filosofiją, kuri pati atsiveria kaip gausus archyvinis patirčių, filosofinių idėjų rinkinys. Esu dėkingas J. Derrida, kad jo tekstai mane išmokė labiau ir giliau mastyti apie save ir savo meną, nepasitikėti tuo kas yra akivaizdu ir iš karto suvokiama. Kiekviena kultūrinio teksto sistema, kiekvienas meno kūrinys turi savitą gylį, kur nustembama, kur atrandama tai kas užmiršta, kur atrastasis šaldo ir kaitina, t.y. liepsnoja karščiu ir šalčiu vienu akimirksniu. Kaip duoklę mokytojui, kurio asmeniškai gyvo niekada nebuvau sutikęs, dedikuoju šią parodą filosofui J. Derrida.
Taigi aš kurdamas vizualiuosius savojo pasaulio dienoraščius (fotografijas ir videofilmus) surenku save kaip archyvą. Dienoraščio intencija, tai – planuotas yrančios tikrovės suvarstymas; tai negriežtas, bet labai būtinas archyvinės saugyklos užpildymas. Dienoraščiuose mirštanti (arba jau murusi) tikrovės patirtis yra intencionaliai surenkama. Bet šis surinkimas nėra visiškai teisingas gestas. Surenkama tam, kad vėl būtų galima pamiršti. Manau, kad dienoraščiai amnezuoja, tarsi patys save užmiršta. Kadangi vos tik užgimęs patyrimas, guldamas į dienoraščio patalą, dėl to šis patyrimas iš karto yra godžiai ryjamas amnezijos lyg besotės erozijos. Vėliau (pvz. parodoje) dienoraštis, kaip archyvinės tikrovės dalis reanimuoja atmintį, kuri tarsi bedievė gašlūnė nepaliaujamai laižydama visą archyvą suardo užmaršties vakuumą, o iš praeities likučių sulipdoma dabartis vaidenasi kaip stabais apgyvendinta ir vis labiau geidžiama mitinė žemė. Beja, gal būt nieko tikresnio nėra kaip mitinė dabarties netikrovė, kaip kantriai lemenamos maldos praeities atvaizdams lyg išdidiems, balsą galutinai praradusiems stabams.

 

[…]

Vakarais aš vienišas, sėdėdamas priešais kompiuterio ekraną, kuris į mane spokso beviltiškai ir paklusniai, ne kartą esu susimąstęs – štai taip gyvenimas prabėga jautriai šalia negyvos, apatiškai žvelgiančios akies… Jis, apkabindamas mane per nugarą, dar jautriau bučiuoja mano kaklą, o vėliau labai abejingai nutolsta. Beviltiškos prabėgusio gyvenimo akimirkos yra kasdienės, nuosavos ir visada su meile atmenamos. Prabėgęs laikas – miręs laikas. Gailėtis jo – tai dalyvauti pokalbyje su mirtimi. Nieko nėra tikresnio šiame gyvenime, kaip tik nebeegzistuojanti praeitis, kurią atmindamas sugrąžinu į dabartį. Kadangi aš ilgiuosi ir gailiuosi, dėl to mirtis visad sugrįžta prisidengusi romantikos grimasomis. Ji priglunda prie mano nugaros, apkabina ir vėl godžiai bučiuoja mano kaklą. Nėra nieko tikresnio už patirtis nugrimzdusias užmarštyje, kurios mirties pavidalais sugrįžta ir taip užpildo nebylų dabarties tarpą.

Šias vienoje pastraipoje išdėstytas keistas mintis užrašiau sąsiuvinyje tuo metu, kai peržiūrinėjau savo fotografijų archyvą dabarčiai padovanojantį nuostabą. Žvelgdamas į ankstesnes savo nuotraukas prisiminiau jautriai išgyventą kasdienybę, keliones, susitikimus ir diskusijas. Ne visas fotografijų plokštumoje įsirėžusias vietoves bei veidus galiu atpažinti ir įvardinti. Aš taip pat nebeatmenu laiko, kai būdamas jo tėkmėje spustelėjau fotoaparato mygtuką ir iš mirčiai aukojamos tikrovės išplėšiau nuostabų akimirksnį. Šiandien kai kurie vaizdai pažada man kitokį naratyvą, o užmarštyje nuskendę prisiminimai skatina kurti naujus, labiau mitą primenančius pasakojimus. Archyvinių fotografijų rinkinys, eksponuojamas meno parodų erdvėse, pradeda alsuoti savotišku pasitraukimu iš dokumento link meninės inscenizacijos. Neaiškiai įžiūrimi ir dūlantys kadrai, blankūs arba sodrūs atvaizdai, eksponuojami viešai, nebeidentifikuojami griežtai konkrečiu užrašu, žyminčiu fotografavimo datą ir vietą. Tai archyvas skirtas šiandienai, kuri dažniausiai veržiasi į ateitį ir (nu)šalina įtakingus praeities gestus nuo akivaizdžiai regimos scenos. Vargšė praeitis, ji tiesiog suryjama besotės užmaršties. Mano kūrinių ciklas AMNEZIJOS FILMAS – tai taikus ir metafizinis pokalbis su tuo, ką aš pats jau seniai užmiršau ir ko niekada negalėsiu išgyventi arba prisiminti. Ciklo pavadinimas AMNEZIJOS FILMAS vienu metu gali būti suvokiamas ir kaip judėjimo, ir kaip mirties jausminė bei mentalinė praktika. Atrodo, kad judesys ir mirtis iš popierinės plokštumos nuožmiai spokso į besiartinantį žiūrovą…

 

[…]

„[…] man fotografija – tai žaidimas, kuriame atrandu ne tik naujas pasakojimo galimybes, bet ir provokuoju vyraujančius stereotipinius pasakojimus įtarti klasta. Kurdamas aš taip pat klastoju tai, ką nufotografavau. Klastodamas laiką ir erdvę provokuoju visiškai kitaip nei įprasta patirti vietą, kurioje esama, būta arba teks būti. Fotografija – tai vietos, kurioje buvai, ir vietos, kurioje esi, de-re-konstrukcija […]. Nors kūryboje remdamasis klastos strategija aš bandau nuginkluoti klastą, bet ką pasiūlau po šios kovos? Deja, kaip bebūtų gaila aš ir vėl siūlau vaizdą ir klastą. Klastos dovanojimas rodo, kad laikas ir erdvė žmogui yra tokios pat būtinos koordinatės, kaip oro ir vandens materija. Laikas ir erdvė yra būtini net tada, kai jie yra suklastoti. […] Šioje parodoje kviečiu ne tik pasinerti į keistus atvaizdus, bet ir kiekvienam žiūrovui pagalvoti, kas jam yra laikas, erdvė ir vieta ir kur jo paties koordinatė esti? […] gal mes per daug sureikšminame laiką ir erdvę? Gal patys netenkame savęs kaip ypač svarbios koordinatės būties sistemoje?

 

Parodos Amnezija. Kitos kartotinės vietos (2014.12.19 – 01.18) idėja

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre pristatoma dr. Remigijaus Venckaus eksperimentinių fotografijų paroda, plėtojanti „Amnezijos“ ciklo koncepciją. Autorine technika sukurtose fotografijose kvestionuojama atmintis ir jai svarbus vietos fenomenas. Menininkas teigia: „laikas atitolina atvaizdą nuo savosios vietos iš kurios jis (atvaizdas) yra kilęs. Lieka trukčiojantis ir pasikartojantis santykis, kuris vis labiau išsibarsto. Galiausiai pakartojimas pradeda kartoti tik pats save. […] Pasikartojimų tempas-ritmas atvaizdą tarytum priartina prie mirties. T. y. atvaizdų kartojimasis – tai mirštančiojo konvulsijos, tai atminties ryškėjantys ir blėstantys šmėžavimai. Kai atvaizdas nebekartoja jokios aiškios vietos, įvykio situacijos, objekto ar subjekto, tuomet lieka nuolatinis santykis su mirtimi. Tad šiuo atveju man vis labiau atrodo, kad pakartojimai, bet ne santykis su vieta kuria atvaizdo reikšmę. Beja į pagalbą pajungiama ir iš žiūrovo patirties atklystanti istorija. […] Apmąstant pasikartojimo fenomeną ryškėja dviguba kūrinio ir žiūrovo akistata: pirmoji – tikėjimas atvaizdu, neva kažkuo artimu man (žiūrovui); antroji – šlubčiojanti atmintis vis labiau mane sustabdo kūrinio prasmės labirinte ir verčia abejoti tikrumu to, ką regiu nuotraukos paviršiuje. Mano paroda ne tik skirta žiūrovui nebijančiam dualybės, bet ir labiau tam kuris iš vis nepasitiki atvaizdu kaip dokumentu“. Menininko kūryba – tai išradingas klausimas apie atminties vietas, kurios natūraliai užmirštamos ir nebeišsaugomos atmintyje.
Parodoje pristatomai kūrinių kolekcijai įtaką darė autoriaus peržiūrėtas 15 metų kūrybos fotografijų archyvas bei septyneris metus trukęs Jacques’o Derrida filosofijos studijavimas. Pasisekimo sulaukė „Amnezijos“ ciklo parodos rengtos 2013–2014 m.: „Amnezija“ ir „Dienoraščių vietos“ (Vilniaus dailės akademijos Telšių galerija, Telšiai), “Liepsnojantys amnezijos archyvai“ ir „Tušti ekranai“ (Laiptų galerija, Šiauliai), „Nežinomos vietos“ (Kauno pilis, Kaunas), „Berlyno dienoraštis“ (Fotografijos galerija, Panevėžys). „Amnezijos“ ciklo kūriniai „Žvilgsnis“ buvo rodyti tarptautinėje parodoje „White Noise, Black Word“ (Lietuvoje, Kroatijoje ir Rumunijoje).

 

Parodos Amnezija. Laikai ir erdvės (2015.03.06 – 11) idėja

Parodoje regime, kaip savo kūryboje autorius drąsiai tiria fotografijos mediją ir į vieningą visumą organiškai sujungia analoginį bei skaitmeninį atvaizdą. Savo kūriniais menininkas kreipiasi į žiūrovą ir užduoda provokuojantį klausimą apie tai, kas yra erdvė ir laikas. Ragindamas permąstyti tapatybei svarbias laiko ir erdvės kategorijas autorius svarsto: Atrodo, čia pat, akimirksniu, vos tik pažvelgęs suvokiu Tave, esantį konkrečioje vietoje, erdvėje ir laike. Tačiau vos nusigręžus mano patirtis išyra, skaidosi, susidrumsčia ir pasilieka ne visada reikšmingi aiškumo fragmentai. Tad ar tikrai aš ir Tu – mes – suvokiame laiką ir erdvę? Ar tik nemaskuojame savo negebėjimo ir nežinojimo tuščiais kalbos ornamentais, tardami „vakar“, „šiandien“, „rytoj“, arba „buvo“, „yra“, „bus“? […] Ne iki galo suvokdami laiką, mes jį dovanojame kitam ir išdidžiai tariame: aš skiriu laiką, kad galėčiau su tavimi susitikti tam tikroje, mums priimtinoje ir patogioje vietoje… […] Primiršdami vietą, kurioje buvome anksčiau, mes bandome ją atsiminti nepakitusią. Tad vieta atkuriama klaidingai. Ji prikurta ir sugalvota. Ji sau nebetapati. […] Laiką, kurio nepažįstame, ir vietą, kurios nebeatmename, dažnai įsivaizduojame kaip vieną iš daugybės galimybių fragmentiškai atkurti save. Tuomet, kai naudojame atvaizdą, garso įrašą, vartojame kalbą ir kitas labai panašias medijas, dažnai manome, kad sukuriame (arba atkuriame) savo vienovę su laiku ir erdve. […] Mes džiaugiamės, galėdami skirti laiko kitam, nors to laiko niekada nepažinojome ir (galbūt?) neturėjome… Ak, kaip lengvai ir beprasmiškai dovanojame tai, ko neturime ir nepažįstame…

 

Parodos Nežinomos vietos (2014.03.06 – 20) idėja

Naujajame kūrėjo renginyje keliamas provokatyvus klausimas apie tai, kas yra vieta, kiek ji susijusi su individualia ir/arba bendruomenine patirtimi. R. Venckaus kūriniai sugestijuoja, kad vietos kinta, o liekantys atvaizdai nebegali būti tiksliai identifikuojami. Todėl yra pradedama kurti istorija apie vietą, kuri galbūt ir buvo kada nors išgyventa, o galbūt ir ne. Paroda – tai ne tik intravertiškas menininko dvejojimas, bet ir meninis tyrimas apie atmintį. Paroda – tai klausimas apie atminties vietas, kurios neišsaugotos arba nebegali būti daugiau saugomos. Autorius apie parodą teigia: “Ekspoziciją sudarančios nuotraukos primena yrančius paviršius. Mano nuotraukose tikrovės atvaizdas įsispraudžia į plokštumą lyg skubančio laiko pėdsakas. Šis įsispraudimas man yra labai keistas. Pėdsakas vienu metu lieka ir kaip buvusios vietos arba buvusios patirties dokumentas, ir kaip dokumentas, kuriuo beveik niekas nėra patvirtinama kaip tiesa. Tikrovės atvaizdai išnyra tarsi iš kažkokio metafizinio rūko. Jie kutena mano ir žiūrovo vaizduotę, bei prašosi juos apauginti kažkokiu nebūtu ir labai individualiu pasakojimu. Čia išnyrantis gatvės, paplūdimio, kambario, kalvos, tvoros ar namo fragmentas gali būti suprantamas lyg žodis ištartas puse lūpų. Kad ir kaip, mano kūrinio žiūrovui šios fotopopieriaus plokštumose atgulusios vietos pasirodys įdomios ir atpažįstamos, tačiau jos visos yra tiktai mano vieno individualiai išgyventos vietos. Aš jas visas, net tas kurių beveik nebeatmenu, lipdau į pasakojimo sistemą, tarsi į dienoraštį arba į mituose grimztančią istoriją. Tai – vaizdų istorija, kuri byloja apie patirtį ir buvimą kažkur kitur – kitame laike, kitoje vietoje, kitoje erdvėje… Ši buvusi mano, bet jau esanti kito, vieta yra intencionali dovana žiūrovui. Tad kviečiu ne tik pasikliauti pasakojimu, sklindančiu iš mano surinktų vietų, kaip mano patirties atspindžiu, bet ir diegti savo asmenines patirtis bei išgyvenimus. Tikiu, jog mintimis bet kurį parodoje eksponuojamą atvaizdą priartinsite prie savo asmeninės patirties ir ši paroda taps mano ir Jūsų kartu išgyventų skirtingų vietų apsikeitimu ir papildymu. Ši paroda – tai sąmoningas pasakojimų, susijusių su konkrečiomis vietomis, išbandymas, kuris rodo, kad vietos mus visus ir individualiai skiria, ir panašiai vienija”.

Plakatai

 

Žiniasklaidos atgarsiai ir interviu spaudoje

 

Po „Amnezijos filmo“ peržiūros

Na, taip jau atsitinka tiems, kurie daug galvoja ir dar tai įkūnija vienokia ar kitokia materijos forma. Juos retkarčiais išduoda atmintis. Nuo ir dėl visko gausos. Atrodo, jog nieko ypatingo – visi peržiūrime savo foto albumus, skaitome senus laiškus, vienaip ar...

Remigijus Venckus. Amnezijos filmas, 2013.04.07

„Ko gero, kad taptum tikras, būtina egzistuoti ne savo sąmonėje, kuri tokia nepatikima, neatspari miegui, kai pats nežinai, tu gyvas ar ne, bet kito žmogaus sąmonėje (“Michail Šiškin „Laiškų knyga“) Nežinomas poetas, nepažįstamas skambutis, neatpažintas skraidantis...

Daugiakultūriame centre – kitokia fotografija, 2014.09.15

Iki spalio 2 dienos Daugiakultūriame centre bus eksponuojama kauniečio Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Amnezija. Laikas. Erdvė. Vieta“. Pasak Daugiakultūrio centro šeimininkės Audronės Pečiulytės, ši ekspozicija nustebina ir netradiciniu darbų pateikimu, ir...

TV reportažas

 

Šiaulių telelvizijos ŽINIŲ reportažas (2013 liepos 1 d.) apie REMIGIJAUS VENCKAUS fotografijų parodą LIEPSNOJANTYS AMNEZIJOS ARCHYVAI (2013 06 28 – 08 03, Laiptų galerija, Žemaitės g. 83, Šiauliai). Plačiau žr. www.amnesia.venckus.eu

Parodų grafikas

 

Venckus, R. (2015, kovo 6 – 11). Amnezija. Laikai ir erdvės: autorinė fotografijų paroda. Trakų gatvės galerija (Vilniaus g. 100-1, Šiauliai).

Venckus, R. (2014, gruodžio 19 – sausio 18). Amnezija. Kitos kartotinės vietos: autorinė fotografijų paroda. Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2., Klaipėda).

Venckus, R. (2014, rugsėjo 05 – spalio 02). Amnezija. Laikas. Erdvė. Vieta: autorinė fotografijų paroda. Kėdainių daugiakultūriniame centre (Senosios Rinkos a. 12, Kėdainiai, LT-57247).

Venckus, R. (2014, vasario 28 – balandžio 10). Amnezijos filmas: autorinė fotografijų paroda. Kelmės krašto muziejuje (Dvaro g. 18 Kelmė, Lietuva).

Venckus, R. (2014, kovo 06 – kovo 20). Nežinomos vietos: autorinė fotografijų paroda. Kauno muziejus, Kauno pilis (Pilies g. 17, Kaunas, Lietuva).

Venckus, R. (2013, birželio 28 – rugpjūčio 3). Liepsnojantys amnezijos archyvai: autorinė fotografijų paroda. Laiptų galerija (Žemaitės g. 83, LT-76234, Šiauliai).

Venckus, R. (2013, balandžio 11-20). Amnezija: autorinė fotografijų paroda. Vilniaus Dailės Akademijos Telšių galerija (Kęstučio g. 3, LT-87121 Telšiai).

[..] naikinu juostą […] nykimuose atsiranda visokie šlamesiai, šnaresiai, tarsi kokia blunkanti tapyba. […] Tos mano fotografijos išeina kaip kokios stačiatikių ikonos, kai jos aprūksta ir atrodo, jog skendi tamsoje ir įtampoje tas Kristaus ar kieno kito veidas. Tai taip pat visi tie mano peizažai ir kai kur esantys veidai aprūksta, kad gali atrodyti, jog viskas yra kaip kokiame šmėklų pasaulyje.

Doc. dr. Remigijus Venckus

Parodų dokumentacija

 

Parodos Liepsnojantys amnezijos archyvai atidarymo akimirkos (2013, birželio 28, d., Žemaitės g. 83, LT-76234, Šiauliai). Dokumentacijos autorius doc. Vilmantas Dambrauskas

Parodos Amnezija. Laikas. Erdvė. Vieta  ekspozicijos dokumentacija (2014, rugsėjo 05 – spalio 02, Kėdainių daugiakultūriniame centre Senosios Rinkos a. 12, Kėdainiai, LT-57247).

Parodos Amnezijos filmas ekspozicijos dokumentacija (2014, vasario 28 – balandžio 10, Kelmės krašto muziejuje, Dvaro g. 18 Kelmė, Lietuva).

Parodos Amnezija. Kitos kartotinės vietos atidarymo dokumentacija (2014, gruodžio 19 – sausio 18, Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose, Didžioji Vandens g. 2., Klaipėda).

Parodos Nežinomos vietos dokumentacija (2014, kovo 06 – kovo 20, Kauno muziejus, Kauno pilis, Pilies g. 17, Kaunas, Lietuva).

Parodos Amnezija. Laikai ir erdvės ekspozicijos atidarymas (2015, kovo 6 – 11 d., Trakų gatvės galerija, Vilniaus g. 100-1, Šiauliai).

Parodos Amnezija. Laikai ir erdvės ekspozicijos dokumentacija (2015, kovo 6 – 11 d., Trakų gatvės galerija, Vilniaus g. 100-1, Šiauliai).