Man visiškai nesvarbu, kokie žiedlapiai, plastikiniai ar tikri, nukloja pavasarinį mano vaikystės kiemo gruntą. Anksčiau būdavo svarbu. Kiemas guldavo po tikrais ir margaspalviais nutrūktgalviškai šėlstančio pavasario žiedlapiais. Šiandien jį slegia surambėjusi išsiskyrimo ir ilgesio pluta…

Išeinu iš savo gimtojo, nauju kaminu pasidabinusio namo. Aš palieku grublėtą ir švelnų savo vaikystės kiemą. Aukoju jį gęstančiai praeičiai. Aš jį palieku tuo metu, kai mano kelionės startą pažymi vartelių trenksmas. Vartelių, kuriuos prieš kelias vasaras drauge nudažė mano motina ir močiutė.

Kylu į labiau nei bet kada statų ir neįveikiamą kalną, ant kurio išsivyniojęs drybso kelias, nukreipiantis mane autobusų stotelės link. Įveikiu priemiesčio ribą. Žvelgiu į autobusų grafiką, kurį anonimas vyras (o gal moteris) ankstų rytą, nepastebėtas keleivių, keičia nauju, dar nesudraskytu ir neapipaišytu datų ir valandų kombinacijomis mirgančiu lapu. Neįskaitomas grafikas, byrančios ir trupančios valandos, skęstančios ir tirpstančios dienos draudžia palikti priemiestį arba tiesiog viliasi, kad aš vis tiek kada nors pavėluosiu į pareigingai skubantį autobusą… Nors ir pats netikiu, bet vis dėlto galbūt dar kada nors užsilaikysiu…

Kopdamas į kalną dar kartą įsižiūrėjau į savojo ir kitų kaimynų sklypus, nevienodai besiremiančius į vieną tarsi bendro likimo susaistytą gatvę. Gaila, nė vieno sklypo medžiai nežydi. Vyšnios baiminasi atverti savo pumpurus, o žiedlapių vėlavimas tarsi pabrėžia, kad šių metų pavasaris nori pasirodyti tik išrinktiesiems, palaimintiems, o gal net ir šventiesiems. Vietoj atpažįstamų žiedlapių plyti sniego plotai. Jie nenoriai apnuogina suplyšinėjusį ir negrabiai susiūtą asfaltą, kaip nemokšišką plastikos chirurgiją studijuojančiojo bandymą. Per labai platų ir intuityvų atstumą apnuoginimas artėja link asociacijų apie erotinį pečių, raktikaulių, krūtinės arba sėdmenų apnuoginimą. Nors tarp nuogo asfalto ir kūno įmanomas tik intuityvus sulipimas, dar intuityvesnė rišamoji medžiaga gali atrodyti mintis, kad net mano vaikystės kiemo cementas, trupantis lyg saulėgrąžų chalva, primena raukšlėtą, seną kūną. Vaikystės kiemas, kaip mano senyvos močiutės rankos – visada šiurkščiai švelnios, jau niekada daugiau manęs nebeliečiančios. Nors tokių rankų jau nebėra, bet vis dėlto kaip amžinas prisiminimas lieka lietimo troškulys, ataidantis vėluojančių žiedlapių mirtyje.

Šių metų pavasaris kitoks – paženklintas nutrūkusiu prisilietimu, kuris artimas drumzlinoms sniego plynėms. Sniegas merdi lėtai, tarsi salos nuolatiniame karingų vandenynų potvynyje ir atoslūgyje. Mano pavasaryje skęsta žmogiškieji ryšiai ir kasdieniai, negrabiai susiglamžę, įprasti ritualai beatodairiškai išgiedami ilgesio natomis.

Šių metų pavasarį mano dienoraštis sutrūkinėjo. Beje, pirmasis įtrūkis prasidėjo gerokai anksčiau, nei aš jį pastebėjau. Vieną vakarą parašiau tekstą. Tuomet jo prasmės nesuvokiau. Vėliau jį paverčiau savo autorinės fotografijų pаrоdos įžanginiu žodžiu. Šis tekstas – tai negailestingas pleištas, įdreskiantis mano dienoraščio ritmą. Tuomet rašiau: „Vakarais aš vienišas, sėdėdamas priešais kompiuterio ekraną, kuris į mane spokso beviltiškai ir paklusniai, ne kartą esu susimąstęs – štai taip gyvenimas prabėga jautriai šalia negyvos, apatiškai žvelgiančios akies… Jis, apkabindamas mane per nugarą, dar jautriau bučiuoja mano kaklą, o vėliau labai abejingai nutolsta. Beviltiškos prabėgusio gyvenimo akimirkos yra kasdienės,

nuosavos ir visada su meile atmenamos. Prabėgęs laikas – miręs laikas. Gailėtis jo – tai dalyvauti pokalbyje su mirtimi. Nieko nėra tikresnio šiame gyvenime, kaip tik nebeegzistuojanti praeitis, kurią atmindamas sugrąžinu į dabartį. Kadangi aš ilgiuosi ir gailiuosi, dėl to mirtis visad sugrįžta prisidengusi romantikos grimasomis. Ji priglunda prie mano nugaros, apkabina ir vėl godžiai bučiuoja mano kaklą. Nėra nieko tikresnio už patirtis, nugrimzdusias užmarštyje, kurios mirties pavidalais sugrįžta ir taip užpildo nebylų dabarties tarpą.“

Šių metų balandžio 11 dienos ankstyvą ir dar neatakusį rytą vykdamas į savo parodos atidarymą prisiminiau Tėvą, jau seniai atgulusį vaizdingose, šalia upės įkurtose kapinėse. „Nebeatmenu jo akių“, – pagalvojau ir pasinėriau į didį apmaudą. Kokia baisi lemtis yra ta, kurioje negalima išvengti užmaršties apie kitą arba pačiam pasinerti į užmarštį – tapti istorijos, kurios jau nebėra arba net nebuvo, dalimi? Užmiršau savo Tėvo akių spalvą. Vos atmenu jo šypsenos kontūrus. Man nepadeda joks archyvas…

Tądien bundančiame ir vis labiau saulę įsileidžiančiame Šiaurės Lietuvos miestelyje, keliaudamas į galeriją, ne tik mintyse konstravau savo kalbą, bet ir mąsčiau apie žmones. Tądien į mano sąmonę įkyriai brovėsi mirusiųjų atvaizdai, tarsi konstatuojantys, kad šiurkščios, bet švelniai liečiančios artimųjų rankos niekada nebeteiks jokio malonumo ir jokia iš anksto kaupta atmintis nebus pakankama, kad išmokėtų visą netekties kompensaciją.

Atrodo, kad tą dieną, kai mano autorinės parodos „Amnezija“ atidarymo metu pavasaris sustojo, žiedai apsigalvojo ir nutarė visiems pasirodyti gerokai vėliau, kai mus paliks mūsų šventieji. Tačiau jokia kompensacija, juolab laiko sustabdymas, nėra pakankama, kad grąžintų šiurkščių rankų švelnų prisilietimą ir taip neutralizuotų ilgesio virusą.

Venckus, R. (2013, gegužės 3). Dienoraščio įtrūkis. Šiaurės Atėnai, 17(1131), 5 [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. gegužės 11 d.] Prieiga per internetą: http://www.satenai.lt/?p=25743.