Menininkas, menotyrininkas, Vytauto Didžiojo, Vilniaus ir Šiaulių universitetų lektorius Remigijus Venckus kuria fotografiją ir videomeną, rašo medijų, vaizduojamųjų menų ir vizualinės kultūros klausimais, rengia savo kūrybos parodas Lietuvoje ir užsienyje bei jose dalyvauja kaip meno kritikas.
Todėl, kai Šiaulių kultūros centre „Laiptų galerija“ buvo atidaryta R. Venckaus fotografijų paroda „Liepsnojantys amnezijos archyvai“, kurioje eksponuojamas eksperimentinių analoginės fotografijos technika sukurtų fotografijų ciklas „Amnezijos juosta“, susidomėjimą sukėlė ne tik pačios nuotraukos, bet ir parodos pavadinimas.
– Kodėl „amnezija“?
– Tai tik metafora. Mūsų sąmonė sukonstruota taip, kad mes kažką atsimename, nes dalis informacijos sensta, ji tampa nebereikalinga, nebenaudojama ir mes ją išmetame, papildome nauja.
Ir štai kada tu vartai kažkokius elementus, dalykus, kurie tau primena tai, ką tu užmiršai, supranti, kad tai kažkokioje amnezijoje nugrimzdo: negali atsiminti vardų, pavardžių arba važiuodamas traukiniu pamatai žmogaus šypseną ir pagalvoji – o kažkur jį mačiau. Ir paskui pasirodo, kad su tuo žmogumi mokeisi vidurinėje mokykloje. Visada kažkas tau primena kažką.
Taip atsitiko, kad aš tiesiog nuskenavau savo fotojuostas, kurias sukaupiau per maždaug dvylika metų. Nuo to laiko, kai paauglystėje gydžiausi Palangoje ir ten pradėjau fotografuoti – naiviai ir baisiai.
Taigi nuskenavęs tas ir vėlesnes juostas susimąsčiau, kas jose, nes net neprisiminiau nei vietų, nei žmonių veidų. Jose išvis nėra Šiaulių. Bet gal ir nereikia, kad jie būtų, nes Šiauliai dar yra ta vieta, kurią aš galiu prisiminti ir prie kurios dar galiu prisiliesti.
– O kodėl jūsų darbuose kuo toliau, tuo mažiau žmonių veidų?
– Yra tų žmonių. Buvo toks periodas, kai daug fotografavau aktorių, dariau daug portretų.
Tik tai, ką dabar rodau, yra visai kas kita – tai mano metodu sukurtos fotografijos. Jos padarytos iš tų mano senų fotojuostų.
Jei tos fotografijos būtų atspausdintos tradiciniu būdu, tai būtų pakankamai gražūs vaizdai. Bet aš darau visai kitaip – naikinu tą juostą. Ir tuose nykimuose atsiranda visokie šlamesiai, šnaresiai, tarsi kokia blunkanti tapyba.
Nors palyginti su kuo nors tą „naikinimą“ ir labai sunku, ir rizikinga, bet pabandysiu. Tos mano fotografijos išeina kaip kokios stačiatikių ikonos, kai jos aprūksta ir atrodo, jog skendi tamsoje ir įtampoje tas Kristaus ar kieno kito veidas.
Tai taip pat visi tie mano peizažai ir kai kur esantys veidai aprūksta, kad gali atrodyti, jog viskas yra kaip kokiame šmėklų pasaulyje.
Todėl ir atsiranda ciklo dalis, kuri vadinasi „Tušti ekranai“ – tarsi šmėklų pasaulio kažkokie tylėjimai, kaip Stenlio Kubriko „Švytėjime“ pradeda kažkas rodytis, kažkas išlįsti iš sienų, iš to pasaulio, kuriame esi.
Man visada fotografijose yra įdomiausia tai, kas yra už kadro, kokia ten galėtų būti įtampa, kokia galėtų būti patirtis – ne nuostabus peizažas, ne gražus tiltas ar namas, o asociacija, kažkokia įtampa, nostalgija, judesys, džiaugsmas, pasigėrėjimas.
Juk ir narkotikai vartojami ne dėl to, kad jie yra narkotikai, o dėl to, kokį jie suteikia efektą. Tas pats yra ir su fotografija – svarbiausia, kokį ji duoda efektą.
– Vadinasi, fotografijų gamybos procese žaidžiate forma?
– Galima sakyti ir taip. Forma visur yra atsitiktinė. Ji tiesiog nutinka, kai ją pradedi daryti.
Dabar, pavyzdžiui, žiūrėdamas į tas savo archyvines fotografijas aš jau matau, ką turiu, nors kažkada visa tai norėjau išmesti, nes tai buvo labai prasta, labai nevykę. Tik dabar nors tai ir nepasikeitė, pasikeitė mano požiūris – negalima mėtyti savo kadrų, būtina juos rinkti.
Atsimenu, kaip kažkada mūsų dailininkas Petras Rakštikas pasakė: ai, prisikaupė man studijoje visko, todėl viską nufotografavau ir sudeginau – vis tiek naujus kuriu…
Negalima to daryti. Manau, kad dailininkas, kompozitorius, bet kuris menininkas turi kaupti savo kūrybą, kuri tampa kaip ir jo dienoraščiu, archyvu, kažkokiais mitais ir galų gale – mitų mitais.
Tu jau kurdamas darai mitą, o paskui jį žiūrėdamas tą mitą padarai dar mitiškesnį, o atėjęs žiūrovas turi savo mitą ir dar mito mitas atsiranda.
Būtent todėl mano kūryboje atsirado ir tas Žakas Derrida. Jam irgi įdomesnis mito mitas. Tai man yra įdomiausia kuriant.
– Tai negi fotografuojant nebuvo kažkokios koncepcijos, idėjos?
– Buvo kažkokios idėjos, be abejo. Visko buvo – buvo smalsumas, buvo bandymai. Pavyzdžiui, ciklo dalis, kuri vadinasi „Tušti ekranai“, padaryta iš to, kaip apsišviečia fotojuostos jas prasukant ar išryškinant atsiradusias dėmes.
Kodėl? Todėl, kad, pavyzdžiui, pirmosiose mano fotografijose, padarytose, kai dar buvau moksleivis, Palangoje su paprasta muiline (skaitmeninių fotoaparatų nebuvo arba jie buvo baisiai brangūs), – tokia banalybė, tiesiog banalybių banalybė.
Paskui bakalauro studijų laikotarpiu, 2000-2001 metais, draugai įsiūlė nusipirkti „Zenitą“ ir pabandyti fotografuoti. Nusipirkau, bet vieną fotojuostą apšviečiau, antrą, ir nusprendžiau – nieko daugiau nedarysiu.
Nuvažiavęs į Portugaliją pagalvojau: na, dabar tapsiu fotografu – prifotografuosiu ir nešiu į studiją išryškinti. Bet brangiai sumokėjęs apšviečiau visą paką fotopopieriaus – kaip kvailas atidariau jį šviesoje. Tada jau pasakiau sau – nebedarysiu jokios fotografijos. Ir nedariau kurį laiką.
Tačiau vėliau mane netgi paskatino daryti. Tai buvo Edita Voverytė – žinoma fotografė ir mano studentė. Parodžiau jai keletą savo eksperimentų, ir ji pasakiusi: o kokie faini – spausdink, daryk parodą. Man vieną galeriją surado, paskui aš kitą susiradau.
Paskui toks žinomas menų kuratorius ir fotografijos praktikas dar vieną mano parodą pakuravo ir paroda sulaukė labai gerų atsiliepimų. Žilvinas Vaičiūnas, mano buvęs studentas magistrantas, dar vienai parodai surado erdvę dvare.
Ir aš pradėjau dirbti su fotografija. Na, tiesiog atsitiko taip.
Juk kai darai videofilmą, tai yra labai ilgas ir sudėtingas procesas, ir rezultatas. Fotografija yra visai kas kita – momentas: niekada nežinai, ką sukursi, nes kaupi archyvą, kol vieną dieną iš jo kažką iškapstai ir reanimuoji, kaip ir sudedi į tam tikrus rinkinius.
– Fotografų darbus jūs vertinate kaip kolega ar kaip menotyrininkas, ar jūsų matymas ir suvokimas yra dvigubas?
– Rizikinga atsakyti. Mano, kaip meno kritiko, specializacija nėra fotografija. Man iš tikrųjų rūpi visai kitokie dalykai.
Be abejo, yra mėgstamų fotografų, bet nenorėčiau jų analizuoti, nes esame visiškai skirtingi.
Tačiau iš to, ką esu matęs, galiu pasakyti – yra tokių fotomenininkų, kurie inspiruoja, kurie žavi, ties kurių fotografijomis sustoji pamąstyti ir patirti malonumą. Tačiau, gink Dieve, to nepavadinčiau kažkokia įtaka man. Be abejo, formuojiesi ir per juos, bet tai nėra tiesioginis dialogas.
Galbūt daugiau man daro poveikį tai, kad skaitau labai daug filosofijos, estetikos veikalų. Ir tie penkeri metai, praleisti su Žako Derrida knygomis iš jo parašytų kelių šimtų prancūzų ir anglų kalbomis, tikrai man davė daug tokiam dvigubam matymui.
Už kūrinio nieko nėra. Kai pasakai šią frazę, visi išsigąsta. Tai yra tas pats tekstas, tas pats kūrinys, tas pats filmas, nors Ž. Darrida sako – tuščia, nieko nėra. Jis turi omeny tą tuštumą, kurią tu užpildai kitu tekstu. Juk mes gyvename tarp tekstų, tokiame tinkle – jausmų, idėjų.
– Ar skaitmeninių fotoaparatų, 3D ir t. t. amžiuje fotografija yra tikra, ar tai jau kažkas kita?
– Taip, dabar yra technoestetika arba skaitmeninė estetika: mikroschemos vaizdas gali būti estetinis, brėžinys gali būti laikomas meno kūriniu ir tiesiog eksponuojamas, o programavimo kalbos išraiška, užrašyta skliausteliais, kableliais, taškeliais ir kitais simboliais, tampa meno kūriniu.
Tiesiog pasikeitė vertybiniai dalykai ir gal net kriterijai keičiasi. Juk sovietmety buvo įprasta kokiu kampu į ką žiūrėti ir kaip matyti, ką žiūrėti ir iš kurio kampo matyti, o sveikasis demokratinis pasaulis yra pliuralus ir postmodernistinė filosofija eina koja kojon su šiuolaikiniu gyvenimu, su šiuolaikine estetika ir su šiuolaikiniu menu.
O menas eina keliomis kryptimis.
Viena jų – atraktyvi, kaip Žilvino Kempino, žinomo lietuvių menininko, kuris Niujorke gyvena ir kuria, kūriniai: juostelės, veidrodžiai… Tarp jų vos ne kitoje realybėje būni ir tau gera kaip kosminiame laive.
Antra – konceptuali kūryba. Tokiems kūriniams reikia žinojimo.
Bet ar vieni, ar kiti meno kūriniai yra skaitmena ar analogas, visiškai bergždžias reikalas aiškintis. Nes kai skaitome knygą, mes neklausiame, ar rašytojas ją parašė ranka, ar spausdino mašinėle. Koks mums skirtumas, kuo jis rašė.
Lygiai tą patį turėtume suprasti, kad ir čia svarbiausia yra fotografijos turinys. Man atrodo, kad medijos pasirinkimas yra pats šalutinis dalykas, mažiausiai aktualus.
Kai kurie Lietuvos fotografai sako: ai, tu čia skaitmena atspausdinai, o mes – šlapiuoju būdu, tai dar nieko nereiškia. Juk tie „šlapieji“ kūriniai ne visada yra ko nors verti, net to, kad būtų kam nors ir kada nors rodomi.

Urbonavičiūtė, R. (2013 liepos 8). R. Venckus: „Man fotografijose yra įdomiausia tai, kas yra už kadro“. Šiaulių naujienos [interaktyvus]. [žiūrėta 2013 m. liepos 11 d.]. Prieiga per internetą: http://www.snaujienos.lt/archyvas/53-siauliai-tarp-fotografijos-ir-kinematografijos/22612-r-venckus-man-fotografijose-yra-domiausia-tai-kas-yra-u-kadro.