Na, taip jau atsitinka tiems, kurie daug galvoja ir dar tai įkūnija vienokia ar kitokia materijos forma. Juos retkarčiais išduoda atmintis. Nuo ir dėl visko gausos. Atrodo, jog nieko ypatingo – visi peržiūrime savo foto albumus, skaitome senus laiškus, vienaip ar kitaip gaiviname praeitį. Vaizdai, kvapai, emocijos tarsi vėl atgyja ir įgauna vis naujus pavidalus. Pamažu praeitis atsiskleidžia pačiomis keisčiausiomis formomis. Kartais ramiai, kartais karštligiškai bandai iš atminties užkaborių ištraukti žmones, vietas, datas ir įvykius. O dar keisčiausiai, jog dažnai ištinka amnezija, kurią tarptautinių žodžių žodynas apibudina lakoniškai ir aiškiai: atminties susilpnėjimas arba praradimas. Terminas taikomas medicinoje, tačiau į jį pažiūrėjus šiek tiek atlaidžiau, puikiai pritaikomas, besiknaisiojant savoje praeityje. Niekaip negali tiksliai atgaminti įvykių ar kitų dalykų, kad ir kaip besistengtum. Sutrikęs stebi praeities liudininkus ir suvoki, jog buvai, tikrai buvai ir esi susijęs, tik niekaip negali prisiminti ar atstatyti pilno paveikslo. Ir nieko čia keisto – visiems pasitaiko:)
Galima su šiuo reiškiniu elgtis pačiais įvairiausiais būdais. Na, pavyzdžiui, galima praeities liudininkus „paslėpti“ ir palaukti, kol kokių nors keistų aplinkybių dėka, jie „netyčia“ dar kartą išnirs ir sukels dar kitokius pojūčius. Pasilikti sau ir niekam kitam.  Niekam nepasakoti, jog neatmeni. Galima atsargiai arba ne, praeities gabalėlius atrinkti, „sukomplektuoti“, kaip tai daro Remigijus Venckus ir parodyti kitiems, su noru, o gal ir viltimi, jog pažiūrės ir kažką perskaitys apie save, tave ar kažką.
Venckaus fotografijų serijoje „Tušti ekranai“ – visai netušti, jei turi lašą fantazijos. Kartais juodai baltame fone blykstelėjęs ryškiai raudonas šuoras gali sužadinti kalną emocijų. Tiesiog „Tuščius ekranus“ įvardinčiau estetiškais foto tapybos plotais, kuriuos  kiekvienas gali užsipildyti jam patinkančiu turiniu. Be prievartos ar įkyrumo. Čia tikriausiai tiems, kurie neabejingi spalvai:).
Elegiška nuotaika ištinka žvelgiant iš žalsvai melsvų ir gelsvų ūkų išnyrančius pastatus, gatves ir objektus ir atrodo, jog jų kontūrus laikas tuoj pat ir ištirpdys: „Nežinomas atstumas“, „Nežinoma vieta“, „Nežinomas objektas“. Be pretenzijų, nors ir buvo kažkada žinomi. Ir kažkodėl, žvelgiant į Venckaus fotografiją, visai nekyla poreikis juos identifikuoti ir „sutikslinti“. Jie kalba žiūrėtojui jau visai kita kalba. Fotografijų serijoje „Prarasti vakarai“ nors ir neaiškūs savo praradimais, tampa tikrai prarastais, kuo ilgiau į juos spoksai. O „Vieta be manęs“- kaip ir daugelis vietų, kur mūsų paprasčiausiai nėra. Paprasta ir aišku.
Bent jau man, peržiūrėjus Venckaus „Amnezijos filmą“, manoji amnezija pasirodė ne tokia  bauginanti ir vieniša, o atmintis pateikė keletą siurprizų.

Rūta, O. (2013) Po „Amnezijos filmo“ peržiūros. Amnezija,