Tarp mūsų vyrų

Idėja

XXI a. kūno sąvoka išsiplečia. Vyro ir moters lytinių skirtumų reglamentuoti tradiciniai kūnų apibrėžimai yra mažiau reikšmingi. Įvairių žmogaus kultūros veiklos produktų dėka susimaišo jauno ir seno kūno ženklai. Tradicinė diferenciacija vis dažniau įgauna didesnę paklaidą. Paklaida ypač aktuali tuomet kai technologijos atskiria ir suartina organiškus ir neorganiškus kūnus. Šiandien kūnas egzistuoja kaip aktyvus socialinių, seksualinių ir politinių žaidimų įrankis. Modifikuoti ir mutavę kūnai mūsų kultūrą paverčia didžiuliu protezu arba protezų sankaupa. Kartais, dėl šios priežasties kultūros samprata pakinta ir verčia užduoti klausimą, o kas gi iš tikro yra kultūra?

Aišku viena, kad visuose šiuose sintetiniuose ir organiniuose pokyčiuose, kūnus dėvinčių asmenų atžvilgiu, patys kūnai atlieka bausmės ir dovanos funkcijas. Vadinasi, galima džiaugtis kūnu arba jo nekęsti. Jis yra padorių, brutalių, o kartais net labai iškrypusių diskusijų objektu. Požiūris į kūną kaip į šlykštų objektą gali slėpti liguistą tobulo kūno geismą arba savotišką bjaurėjimąsi asmeniniais poelgiais, kuriuos atlikti ir yra įpareigotas nuosavas kūnas. Bet kokiu atveju, visa ši diferenciacija kūną verčia analizuoti kaip tam tikrą dienoraščio formą. Čia dienoraštis yra realybės registrų rinkinys, emocinių būsenų ir traumų atspindys.

Dienoraštyje suteikiama galimybė kitam (žiūrovui) patirti svetimo (rodytojo) kūno evoliucijos etapus. Dienoraštyje iš dalies užrašomas ir tobulinamas mirties grožis. Fotografijoje regimas kūnas konstatuoja mano – gyvo žmogaus nuolatinę mirtį. Čia taip pat, kaip ir vaizduojamosios dailės kūriniuose siekiama sustabdyti kūno irimą ir mirties prisiartinimą. Kartais netgi geidžiama mirtį apmąstyti ir pamatyti iš naujo. Fotografija teikia galimybę pažvelgti į vieną iš daugelio galimų savo kūno irimo stadijų. Dienoraštis apsigyvena žmogaus kūne tuomet, kai kūnas pasipuošia randais. Čia randai egzistuoja kaip tam tikrų įvykių, nuotykių arba pasekmių įrašas. Taigi kas yra tikras kūnas? Ar kūnas yra tas kurį tradiciškai suvokiame kaip tikrą, ar tas kuris užklumpa mus per vizualinius ir fizinius realybės protezus? Kas labiau skatina erotines fantazijas – ar paprastas kasdienis kūnas, ar kūnas papuoštas protezais?

Kodėl šiose fotografijose galima pastebėti homoseksualumo ženklų? Gal būt žiūrėdami į kūnus netikėtai juos patalpiname į tam tikras griežtai reglamentuotas lyties nišas? Fotografijoje vaizduojamas vienas nuogas vyras nėra homoseksualus tik tol, kol šalia neišvystame antro nuogalio. Lytinę diferenciaciją atlieka ne kūnai kuriuos regime, bet mūsų sąmonė, kuri šabloniškai bando juos identifikuoti. Ar nemanote, kad sąmonė gali klysti, kad jūsų neapykanta vienai ar kitai lyčiai, priešiškumas periferinei seksualinei orientacijai yra kvailos, kartais klaidingos ir iš anksto nepagrįstos subjektyvios nuostatos? Gal būt sąmonė apsigauna? Gal būt ji pati susimaišo begalėje įsivaizduojamų, realiai regėtų ar būsimų ir numatomų realybių tinkle? Gal būt įžvelgdami homoseksualumą tuo pačiu įžvelgiame ir jo nebuvimą? O gal atvirkščiai – kai kurie heteroseksualios orientacijos individų bendravimo gestai yra kelis kart homoseksualesni už pačių homoseksualų gestus? O gal kitame kūne įžvelgdami homoseksualumą bandome maskuoti savo kūnuose blyksinčius homoseksualumo ženklus? Gal taip nemokšiškai rodome kitokio, dar nepatirto kūno geismą? O gal kūniškos meilės metu artimo žmogaus kūnas išnaudojamas kaip narciziškas savojo – asmeninio kūno geismas? Dažnai galima pastebėti, kad niekada nemylime jokio kito kūno, išskyrus savąjį kūną. Priešindamiesi vienai ar kitai lyčiai arba lytinei orientacijai, gal būt priešinamės savo orientacijai. Retai susimąstome, kad turime susitaikyti su lytiniais bruožais ir seksualine pakraipa, kuri iš tikro lygiavertė visoms kitoms seksualumo formoms plačiame galimybių tinkle. Kartais susidaro įspūdis, kad seksualinė orientacija yra ne gamtos, bet šiandieninės, vakarykštės ir rytojaus dienos kultūros produktas?
Tarp visų šių produktų galime išskirti religijos reglamentuotus kūnus ir seksualumo konfigūracijas. Kai kurios religijos kūną ir sielą supriešina. Krikščionybėje kūnas suvokiamas kaip nuodėmių buveinė. Už netinkamus jo poelgius privalu skaudžiai sumokėti. Šiuo atveju žmogus iš dalies nukreipiamas prieš gamtą. Jis priešinamas su savo prigimtimi. Tokiu atveju gali atrodyti, kad tik siela yra sutverta Dievo, o kūnas –  sumanytas Liuciferio. Paradoksalu, bet galima pastebėti, kad neapykanta kūnui atsisuka prieš pačią religiją. Erotizuotas nuogas kūnas tampa religinių temų išraiška. Pusnuogis ant kryžiaus prikaltas Kristus iš dalies gali atrodyti ne mažiau seksualus nei populiariosios kultūros reglamentuoti nuogo kūno standartai, o kai kuriais atvejais net konkuruoti su erotiniais heteroseksualių ir homoseksualių vyrų portretais spausdinamais erotikos žurnaluose. O kokios erotinės energijos būna pritvinkę belyčiai angelai? Kaip atsisakyti erotikos skatinamų seksualinių geismų jai jų yra persunkti mūsų kasdienybės daiktai prie kurių pastoviai liečiamės? Gal būt atsisakyti erotikos yra tapatu atsisakyti savo kūno, savo lyties ženklų ir taip priartėti prie angelo būties? Ar šis belytiškumas ir beseksualumas nebus išgyvenamas baisiau nei priešprieša homoseksualiam kūnui? Ar toks belytis kūnas ir neaiškus santykiavimas su juo nebus labiau iškrypęs nei lytiniai santykiai nustumti į seksualumo paribius? Taigi atsakykime sau į klausimą, kas yra kūnas, jo seksualumas ir lytinė orientacija? Ieškodami atsakymo nepamirškime kad visos šios paieškos nurodo į žmogiškąjį subjektą. Ar mes vis dar esame lytiškai, seksualiai ir protiškai vieningos žmogiškos būtybės?

Fotografijos Lenkijos nacionaliniame muziejuje,

Meno praktikas ir teoretikas Remigijus Venckus 2009 04 29 – 2009 05 17 surengė pirmąją vyrų aktų parodą Panevėžio fotografijos galerijoje (Panevėžio mieste). Susidomėjęs parodoje pristatyta kūryba meno kritikas Pawel’as Leszkowicz’ius R. Venckų pakvietė sudalyvauti tarptautinėje parodoje. Įsiliejimas į Lenkijos meninį gyvenimą prasidėjo anksčiau. 2009 m. rugsėjį Liublino mieste, galerijoje Pod podłoga buvo pristatyta fotografijų ir meninių tekstų kolekcija “Jausmų dienoraštis”. 2010 01 18 – 2010 02 20, Kelmės krašto muziejuje menininkas surengė antrąją, pakartotiną parodą Tarp mūsų vyrų 2.

Varšuvoje, Lenkijos Nacionaliniame muziejuje surengtoje parodoje ARS HOMO EROTICA pristatyta per 200 meno kūrinių, sukurtų nuo antikos laikų iki XXI a. Tokia išsami paroda yra pirmoji Vidurio ir Rytų Europoje. Ekspozicija sudaryta iš Lenkijos Nacionalinio muziejaus rinkiniuose saugomų kūrinių. Parodoje eksponuojama, kviestinių užsienio menininkų kūryba: David Cerny (Čekijos Respublika), Anna Daucikova (Slovakija), S & P Stanikų, Remigijus Venckus (Lietuva) ir kitų autorių kūryba.

Parodos kuratorius Pawel Leszkowicz

2009-04-29 – 2009-05-17 surengiau pirmąją vyrų aktų parodą Tarp mūsų vyrų Panevėžio (Lietuva) fotografijos galerijoje. Mano kūriniais susidomėjęs meno kritikas, kuratorius Pawel Leszkowicz pakvietė dalyvauti tarptautinėje parodoje ARS homoerotica. 2010 m. birželio 10 d. 18 val įvyko parodos atidarymas (dalyvavimas renginyje taip pat inspiravo mane sukurti šį internetinį dienoraštį). Parodos tema ir eksponuojami kūriniai sukėlė diskusijų audrą.
Kuo ypatinga ši paroda? Kaip teigia P. Leszkowicz, homoerotikos paroda organizuojama pirmą kartą nacionaliniame muziejuje ne tik Lenkijoje, bet ir visoje Europoje, o gal net pasaulyje. Renginio pagrindas – muziejaus archyve saugomos meno vertybės. Iš klasikinių kūrinių sudaryta ekspozicija buvo papildyta užsienio menininkų kūriniais. Suformuotas savotiškas laiko ir erdvės linijiškumą neigiantis kūrybinis dialogas. Išeksponuotas arba reprezentuotas nuogas kūnas išprovokavo neigiamą visuomenės reakciją, gausias diskusijas populiariojoje ir prestižinėje spaudoje, nesibaigiančius meno kritikų ir politikų debatus. Dėl visuotinos paniekos specialiai prieš parodos atidarymą muziejuje apsilankė aukšto rango politikai. Galiu tik pasidžiaugti, kad nei politikai, nei religingi žmonės, nei geltonosios spaudos žurnalistai netapo meno ekspertais ir nenulėmė renginio likimo.

Parodos išvakarėse Varšuvos nacionalinio radijo žurnalistas Igor Isayev manęs paklausė apie gėjų meno raiškos galimybes ir normas bei apie realius gėjų meno egzistavimą postkomunistinėje erdvėje nusakančius ženklus ar simptomus. Konstatavau, kad Lietuvoje praktiškai nėra gėjų meno. O jei ir yra, tai jis pogrindinis arba tinkamesnis privačiam vartojimui. Visuomenės daugumą sudarantiems heteroseksualams ir biseksualams gėjų menas atrodo nenormalus, iškrypėliškas ir panašus į laisvo homoseksualaus elgesio propagavimo priemonę, sureikšminančią homoseksualų lytinį aktą. Kyla logiški klausimai, kodėl taip nutinka, kas tai sąlygoja? Visuose kultūros produktuose vyrauja heteroseksualių ryšių, socialinių ir seksualinių santykių raišką nusakantys ženklai. Nesaugumo jausmą skatina ne tik šių ženklų gausa, bet ir neigiamas, priešiškas, keistai baimingas požiūris į homoseksualius žmones arba vienišų žmonių įtarinėjimas homoseksualumu. Visuomenėje gajos negatyvios nuotaikos skatina ieškoti savos bendruomenės arba galimybės tokią bendruomenę suformuoti ir vėliau įteisinti įvairiuose kultūros produktuose. Bendruomenė save išreiškia tokiomis formomis, kurios dažnai suvokiamos kaip  provokatyvūs, amoralūs, viešai demonstruojami seksualinės ir lytinės tapatybės ženklai. Lytinis organas ir homoseksualus seksas suvokiamas kaip ekshibicionistinis aktas ir pornografinis visuomenės tvirkinimas.

Labiausiai visus erzina menininkų gebėjimas kalbėti apie kūną be jokių tabu. Gebėjimas laisvai kalbėti išlaisvina kūną nuo suvaržymų. Atsiranda provokatyvus meninis gestas, grindžiamas vieno, antro, trečio ir t. t. menininko. Šis gestas ilgainiui įgauna sistemai būdingą tapatumą ir  vystymosi pagreitį. Sustabarėjusiai visuomenei pagreitis niekada nebuvo naudingas ir patrauklus. Sustabarėjusioje visuomenėje galima pastebėti tvyrant nuogo kūno ir atviros lyties arba lytiškumo baimę. Homoseksualų mene demonstruojamas lytinis organas kelia baimę, kuri veda iki  savotiškos, mitais grįstos visuotinos paniekos ir isterijos. Homoseksualus lytinis aktas visuomenės sąmonėje įsirėžęs kaip pats baisiausias nusikaltimas.

Keista girdėti, kai homoseksualūs žmonės vadinami nelaimėliais ir nelaimingais, ligoniais ir iškrypėliais. Jie ne tik taip vadinami, bet ir smerkiami už savo prigimtį. Dar keisčiau, kai tokiais epitetais “padabinami” šeimų nesukūrę asmenys arba menininkai, regintys ir suvokiantys laisvą, nuo visuomenę užvaldžiusių kompleksų atribotą savo kūną. Atvirų, šiuolaikinių menininkų vaizduojamas kūnas egzistuoja kaip kūrybinės sistemos sandas, sudarantis organišką visumą su jausmų ir minčių pasauliu.

Reakcija į parodą Varšuvos nacionaliniame muziejuje parodė, kad ir lenkai neatsikratę nuogo kūno ir lytinio organo (falo arba vaginos) baimės. Niekaip negaliu suprasti, kas verčia gėdingai, nuodėmingai ir baimingai žvelgti į savąjį kūną. Galbūt neišsipildžiusi svajonė turėti tobulą kūną dosniai “apdovanoja” dažną statistinį visuomenės narį šiomis baimėmis? Galbūt tobulo kūno svajonė yra masinių medijų ir populiariosios kultūros diktuojamų visuotinų normų pasekmė? O gal žmogaus socializacija supriešina žmogų su savąja lytimi ir kūnu? O gal penkiasdešimt metų, praleistų dirbtinai sukurtoje sovietinėje santvarkoje, lėmė žmogaus tapatybės sampratą ir iškreiptą kūno nuromantinimą? Religinių bendruomenių ir įvairių didelių socialinių grupių protestas prieš homoseksualų meninę saviraišką leidžia manyti, kad protestuotojai mieliau renkasi ne netobulą kūną, bet kūną be savojo vaizdo / atvaizdo. Šio pasirinkimo dėka viešajame diskurse, bent jau psichologine prasme, kūnas tampa iškastruotas ir sterelizuotas. Galbūt dėl to menas siekia parodyti, kad visuomenė per daug pripratusi savo kūną regėti kaip uždarą, netobulą ir vizualiai nepatrauklią sistemą? Galbūt menas suklijuoja sudaužytus veidrodžius, kurie dažnai dėl mūsų pačių netobulumo kūną vaizduoja kaip gėdingą, pilną kompleksų sistemą? Galbūt homoseksualaus meno pagalba galima siekti pažinti savąjį kūną? Tikriausiai nesuklysiu teigdamas, kad homoseksualus menas iš dalies moko susigyventi su savuoju kūnu ir lytiniu organu, atsikratyti savojo atvaizdo baimės ir išnaudoti jį tarsi temą, medžiagą ar objektą, tinkantį kūrybinei asmens vidaus raiškai.

2010 birželio 13, Šiauliai

Spaudos atgarsiai