Rumbutytė Lina. Kulturpolis.
Pederastai. Šis žodis ne kartą pašnibždomis nuskambėjo pačioje fotografijos galerijoje per Remigijaus Venckaus aktų parodos „Tarp mūsų vyrų“ atidarymą. Autorius užsiminė, kad greičiausiai nei vienas jo modelis nėra netradicinės orientacijos, tačiau ant meškerės su homoseksualumo jauku pakibo ne vienas homofobas. Keletas fotografijų, kuriose nuogi vyrai susiviję kūnais, ir centriniu pasirinktas kūrinys, kur du vaikinai tiesiog susikibę rankomis, pasmerkė parodą tapti socialinės polemikos objektu.
Šiaulietis fotomenininkas specialiai siekia menu užduoti visuomenišką klausimą, palikdamas nuošaliau diskusijas dėl pasirinktos meninės formos, kompozicijos, estetikos. Vadinamoje liberalioje šių dienų visuomenėje R. Venckus provokuoja žmones nuogu kūnu. Kai moters nuogu kūnu farširuojama visa įmanoma vieša vaizdinė medžiaga nuo žiniasklaidos iki reklamos, nuogas vyro kūnas sutinkamas su baime ir pasišlykštėjimu. O sąlytis tarp vyrų fotografijose iškart buvo iššifruotas kaip lytinio potraukio išraiška, nors, pavyzdžiui, sunertos rankos gali turėti daugybę kitų prasmių.
Tai – septintoji personalinė R. Venckaus fotografijų paroda. Svarbiausiu šio kūrybinio tarpsnio, trukusio nuo dutūkstantųjų, objektas buvo kūnas, o sureikšminti ir susireikšminę modeliai, jų asmenybės, anaiptol nebuvo svarbiausias ciklo objektas. R. Venckaus teigimu, jis sutikimą fotografijas naudoti kaip meno kūrinius gavo iš visų modelių. Nepaisant to, prieš pat parodos atidarymą autorius sulaukė pretenzijų iš parodos reklaminio plakato „herojų“, kuriuos identifikuoti įmanoma nebent iš užpakalio žandukų.
„Nepasitenkinimą sukėlė tai, kad būtent jų nuogi kūnai reprezentuoja visą kolekciją reklamuojančiame plakate. Aktų modeliai ne tik siūlė nerodyti kai kurių, mano galva, vos ne svarbiausių ekspozicijos fotografijų, bet ir neigė, kad fotografuodamiesi davė sutikimą parodoms. Dar labiau jie mane nustebino pareikalavę, kad prieš kiekvieną ekspoziciją atsiklausčiau jų, ar tikrai leidžia eksponuoti mano sukurtas fotografijas, kuriose, anot modelių, svarbiausia – ne meno kūrinys, o būtent jų kūno viešumas“, – rašo R.Venckus.
Tik prieš ekspoziciją pasirodė, kad vyrai, kurie drąsiai nusirengė prieš autoriaus objektyvą, būti nuogi prieš visuomenę nenorėjo. Kai kurie iš jų taip ir liko nesupratę pagrindinės minties: svarbiausi čia ne jie, jų kūnai tiesiog tapo priemone užduoti atvirą klausimą.
Pusiau rimtai, pusiau juokais R. Venckus sako Panevėžį pirmajam darbų serijos demonstravimui pasirinkęs dėl stereotipinio nepakantaus miesto įvaizdžio. Sako nustebęs, kad fotogalerijos vitrina vis dar sveika, nors joje jau kurį laiką kaba parodą pristatantis alyvų spalvos plakatas su vyriškais užpakaliukais.
Bet nepakantumas gali pasireikšti ne vien brutaliausia forma, kai akmenimis išbarškinami langai ar smurto turi bijotis pats kūrėjas. Netolerancija gali būti gyva kalboje, kritikoje, požiūryje į patį autorių. Jis pats išskiria žmonių susidomėjimą jo seksualine orientacija ir klausia: „Ar visada tikslinga meno kūrinį sieti su autoriaus tapatybės ženklais? Kodėl niekas neklausia vyrų, fotografuojančių nuogas moteris, ar jie nėra heteroseksualūs, o gal biseksualūs? O kodėl niekas neklausia psichinius ligonius fotografuojančių asmenų, ar šių psichika tikrai stabili?“
Autoriaus tapatybė ima rūpėti tuomet, kai jis atsiskiria nuo minios, kai tampa mažuma ar net vienetu. Remigijus matyt vienas pirmųjų Lietuvoje pristato tokio turinio kūrinius. Bet pionieriaus vardas jam ne toks svarbus: jis primena, kad pirmumo sąvoka labai reliatyvi. Jei Lietuvoje esi pirmas, nereiškia, kad kažkas to paties dar nepadarė kurioje nors Europos valstybėje ar, pavyzdžiui, Venesueloje. Bet akivaizdu, kad, nepriklausomai nuo to, kas dedasi Nyderlanduose ar kur nors kitur, Lietuvoje toks meno turinys judina sustabarėjusias visuomenės pažiūras.
Dar ne vienoje panašioje parodoje Lietuvoje žiūrovų bus linksniuojami gėjai, o menininką palaikantys girs jį už drąsą, nes tai vis dar bus šoko terapija.