Aš esu kitas

Idėja

Teiginys, kad kūnas yra neatsiejama žmogaus dalis, daug kam gali atrodyti labai banalus, visiškai suprantamas ir neiškalbingas. Tačiau ar visada kūnas, kaip neatsiejama žmogaus dalis, yra patiriamas lyg įtvirtinta fundamentalija? Manau, kad labiausiai sutrinkama išgirdus, jog šis neatsiejamasis nuo savojo Aš yra seksualus, atakuojamas visokių, beveik gyvuliškų, seksualinių geismų ir konfliktų. Būtent toks kūnas, atsidūręs tarp savęs ir kito, yra tikrovės medžiaga skirta menui, dalyvaujanti kuriančiame konflikte ir aštrėjančiame geisme. Jis įspraudžiamas ir mano fotografijų cikluose Iš Vaikinų gyvenimo (2009-2013 m.), Pas močiutę kaime (2009-2010 m.), Pokalbiai apie meilę (2011 – 2013), Virtuvės Antropologija (2010), etc. Šiuose kūriniuose demonstruojamas vyro kūnas yra teksto dalis kuri, per savo pozą, santykį su vaizdinga (arba ne visai) aplinka pasakoja ne tik apie savo seksualumą, bet ir apie būtį, nostalgiją, tikėjimą, mirtį ir pan.

Mano kūryboje kūną galima suvokti kaip erdvinį tekstą, kuriuo atveriama ir tuo pačiu metu maskuojama daugiaprasmė istorija nesusieta vien tik su juo pačiu. T.y. pozuojantis kūnas nepasakoja apie save, iš jo sklindanti reikšmė negrįžta į jį. Tačiau pasitelkus žinojimą, reikšmė atsiveria kaip tolstanti, artėjanti link plataus kultūros tekstų tinklo ir niekad nepasiekiamo horizonto. Būtent toks kūnas regimas naujausiame, dar niekur Lietuvoje bei užsienyje nerodytame, fotografijų cikle Aš esu kitas (2011 – 2013). Simboliška ir tai, kad toks daugiaprasmis kūnas yra demonstruojamas teatre, kur kūnas yra pradinė ir baigtinė meno kūrinio vientisos sistemos medžiaga.

Sukurti fotografijų ciklą Aš esu kitas lėmė skaityti ir sąmonėje įstrigę Biblijos fragmentai. Tačiau mano kūryboje šie fragmentai neiliustruojami. Kūno poza, gili ir tarsi viską ryjanti juoda spalva, bei pavadinimas žiūrovą perkelia į kitą, už Biblijos esantį tekstą. Vyro kūnas nuotraukose ir vyrų apaštalų rašyti tekstai (į kuriuos nurodoma tik pavadinimais) sutvirtina seksualaus, kūniško, geidžiančio vyro poziciją. Tačiau nedera manyti, kad aš savo kūriniais reiškiu priešpriešą tikėjimui ar Biblijai. Priešingai – aš esu tikėjime. Tačiau aš negaliu atsieti kūno seksualumo ir tikėjimo, kaip ir pats negaliu tikėti neturėdamas kūno…

Nors ir nenoriu sutikti, kad mano fotografija sugestijuoja homoseksualumą, tačiau visiškai numanau, kad šią sąsają ras ir tvirtai dėl jos piktinsis daugelis žiūrovų. Deja, žiūrovas piktinasi tik dėl savęs, pats to nesuprasdamas. Patikslinsiu žiūrovui: meno kūrinius, tokius, kokius regite parodoje, paskatino sukurti dabartinė tikrovė, į kurią gražinu kūrybinį rezultatą. Kūrybos akto metu aš tik užminiau mįslę. Parodoje manęs nebelieka. Kadangi žiūrovas kontaktuoja tik su kūriniu, bet ne su manimi, todėl būtų per ne lyg neapdairu ir kvaila jei vyriško kūno erotika būtų suvokiama kaip homoseksuali ir tuo pat metu siejama su autoriumi. Tačiau tokia įmanoma sąsaja rodo, kad tarp kūrinio ir žiūrovo yra tamprus ir ypač siauras atstumas. Vadinasi žiūrovas pabaigia kūrinį, o tuo pat metu ir save patį. Manęs (autoriaus) nebelieka, nes atstumas nepaprastai išsitempia. Iš žiūrovo kylantis pasipiktinimas homoseksualia erotika žymi jį patį, bet ne mane. Kūrinys tampa veidrodžiu, atspindinčiu pozityvią arba negatyvią žiūrovo poziciją homoseksualų atžvilgiu. Šiuo atveju tiek Jūs (žiūrovai), tiek Aš (autorius) esame kiti.

Aiškinamasis tekstas

2007 m. Remigijus Venckus pradėjo kurti vyrų aktų fotografiją. 2009 04 29 – 05 17 d. (atidarymas 2009 04 29 17 val.)  Fotografijos galerijoje Panevėžio mieste (Vasario 16-osios g. 11, Panevėžys / Lietuva) menininkas surengė pirmąją autorinę vyrų fotoaktų parodą – Tarp mūsų vyrų. Nors parodos tekste nebuvo propaguojamas homoseksualaus vyro kūnas, o specialiai keliama vyro kūno nuromantinimo arba eliminavimo dabarties kultūros produktuose problema, tačiau lyrinėse, estetizuotose kompozicijose galima buvo regėti specialiai formuojamus homoseksualaus kūno įvaizdžius. Regimos paslėptos nuorodas į homoseksualią meilę, intymų ir kasdieniam žvilgsniui neatvirą dviejų sekso partnerių prisilietimą. Gausios refleksijos pasipylusios Lietuvos spaudoje ne tik rodė visuomenės pasipiktinimą arba pasigėrėjimą kūriniais, bet ir atvėrė tam tikras Lietuvos socialiniame diskurse plytinčias piktžaizdes. Pakartotinai kontraversiškai vertinama paroda buvo surengta Kelmės krašto muziejuje (2010 01 18 – 02 20; Dvaro g. 15, LT-86111 Kelmė / Lietuva).
    Aktų fotografijomis susidomėjęs meno kritikas ir kuratorius Pawel’as Leszkowicz’ius menininką pakvietė sudalyvauti Lenkijos nacionaliniame muziejuje (Muzeum Narodowe w Warszawie) rengiamoje tarptautinėje parodoje ARS Homoerotica (2010 06; Al. Jerozolimskie 3, 00-495, Varšuva / Lenkija). Vėliau muziejuje surengtame menininkų kūrybos apžvalgos vakare taip pat buvo pristatytas ir analizuotas asmeninis Remigijaus Venckaus kūrybos braižas. Didelio dėmesio ir plojimų sulaukė videofilmas Meilė (2009, 00:05:23). Parodos kuratorius pastebėjo, kad fotografijos ir videomeno kūriniuose gausu egzistencinės problematikos, o patrauklūs ir erotiški kūnai apgalvotai komponuojami buitinėje, jiems neskirtoje ir nebūdingoje, perkeltine prasme negražioje aplinkoje. Homoerotikoje akcentuojama nuogo, vyriško kūno legalumo problema kylanti homofobiškoje kultūroje. Čia kūnas virsta ne tik vizualinių geismų, bet ir vyriško pavidalo identifikavimo, seksualinės tapatybės ir tolerancijos kvestionavimo priemone. Apie Varšuvoje surengtą parodą ir keliones po Lenkiją Remigijus Venckus sukūrė interneto meno kūrinį – Lenkijos dienoraštis. Tikriausiai dėl Lietuvoje sklandančių homofobiškų visuomenės nuotaikų dalyvavimas šiame renginyje nesusilaukė jokio Lietuvos kultūrinės spaudos dėmesio.

Interviu ir spaudos atgarsiai