Kulikauskaitė, M. (2013 m. liepos 26 d.) Kalbant apie vyrus. Literatūra ir menas, nr. 3437

A woman in her bare, she is a monument,
but a man in his pure will just remain a naked man.
„Katastroof” – „De man is minderwaardig”

Artėjant Lietuvos politikams rakštimi tapusioms eitynėms „Už lygybę“, kurios, beje, kitaip nei sensacijų ieškanti žiniasklaida skelbia, yra ne „homoseksualų paradas“, bet veikiau eisena už žmogaus teises, jau įvykdytas pirmasis „Baltic Pride“ programos punktas – praėjusią savaitę veikė Remigijaus Venckaus fotografijų paroda „Aš esu Kitas“. Tai vyrų aktų paroda. Vyrų. Aktų. Globalizuotame pasaulyje, kuriame pusnuogis moters kūnas parduoda viską – nuo elektronikos iki „Utenos mėsos“ gaminių, vyro kūnas mūsų sąmonėje iš tiesų vis dar egzistuoja kaip Kitas. Menininkas iš Šiaulių pabandė įrodyti, kad gali būti kitaip.
Pasirinkta, o gal rasta parodos vieta ­–­ Vilniaus kamerinis (buvęs „Elfų“) teatras –­ neįprasta tokio pobūdžio kūriniams, tačiau tai išėjo tik į naudą. Šeštadienio popietę mane pasitiko žvaliai nusiteikusi, labai paslaugi ir plepi parodos darbuotoja: „O! Šiandien jūs jau penkta! Imkite žibintuvėlį!“ Trumpai paaiškinusi, kodėl trūksta šviesos, ji mane jau vedė suktais mediniais laiptais į viršų. Prieblandoje su gautąja maža šviesele gerą pusvalandį tyrinėjau ne itin gausią ekspoziciją ir džiūgavau. Fotografijose nesipuikavo ištreniruoti modelių kūnai – čia iš tiesų buvo kalbama apie vyrą kaip Kitą.
Nors pirmoji ekspozicijos dalis prasidėjo jau įprastais šviesotamsa pasižyminčiais kadrais ir kūnais, pridengtais draperijomis, net neskaitant eksponatų pavadinimų palengva pajuntamas santykis su religija. Palengva todėl, kad stebint fotografijas šitokioje tamsybėje, draperijų sodriai mėlynas atspalvis ir fono elektrinis mėlynumas ne taip greitai krinta į akis. O kai suvoki, pasijunti priblokštas. Nuogi vyrų kūnai, apsiaustai, spalvos atmintyje pradeda gaivinti Giotto freskas Scrovegni koplyčioje. Tačiau Venckaus kadrų kompozicija provokuojanti – figūros čia susijusios erotizuotais saitais.
Kita ekspozicijos dalis „Iš vaikinų gyvenimo“ dar atviresnė ir labiau provokuojanti. Draperijų joje nebelieka ir kukli žibintuvėlio švieselė fiksuoja kūnų fragmentus. Akis nepraleidžia puikiai parinktų pavadinimų. „Bręstantys paukš­čiai“ ir jų kompozicija leidžia ne tik naujai pažvelgti į žmogų, jo aplinką, bet ir susimąstyti apie tapatybę, jaunystės nerimą, socialinį pripažinimą. O iš „Diskusijos“ į mane žvelgia dvi apvalios akys išeinamųjų angų vyzdžiais. Ar tai neprimena didžiausio diskusijų objekto? Ar toks menininko sprendimas nepašiepia susirūpinusiųjų šiuo klausimu? O gal tiesiog provokuoja?
Cikle „Pas močiutę kaime“ dvi „ponios“ įstabiomis šukuosenomis ne tik paliečia transseksualumo problematiką, bet labai natūraliai įpina ją į lietuvišką būtį su alaus skardinės, tyrlaukių, kuklaus ir dar archajiško ūkininkavimo ženklais. Čia Kitas tarsi virsta organiška pasaulio dalimi ir minutę priverčia patikėti Kitokios Lietuvos būties natūralumu.
R. Venckaus gana kuklioje parodoje yra visko, ko reikia: originalių techninių sprendimų ir kompozicijų, apmąstymų, drąsos, provokacijų, socialinio meno įžvalgumo ir aštrumo. Nežinia ar suplanuotas apšvietimo trūkumas, verčiantis kraipyti mažytį žibintuvėlį ir skaidyti kūrinį dalimis, įtraukia žiūrovą į tam tikrą performansą, ar gelbsti ir drovesnę, ne visai tyčia, kaip įtarė pa­rodos darbuotoja, užsukusio žiūrovo akį. Svarbiausia, kad paro­da sėkmingai iškelia ilgai ignoruotą vyro kūno vaizdavimo prob­lemą, taip taikliai pašieptą cituotoje fland­rų muzikantų dainoje.