Koncepcija
Gyvenant vaizdinių kultūros gausoje ir būnant šios kultūros dalyviu dažnai tenka patirti įtampą. Tai reakcija į informacijos ataką, prasmių rungtis, reikšmių konkurenciją. Dabartyje vykstantis nepaliaujamas žinučių siuntimas – tai neatslūgstantis judėjimas komunikacijos greitkeliu, kuriuo artėjama adresato link. Neretai tenka pastebėti, kad žinučių yra sukuriama daugiau nei perskaitoma. Šiame pertekliuje skęsta tikrasis žinutės (šiuo atveju meno kūrinio) turinys. Taip pat pakinta ir forma. Ji susikeistina ir pasidengia neaiškumo sluoksniu.
Kadangi turinys ir forma nugrimzta į kažkokį neapčiuopiamą kultūros dugną ir taip apauga nešvarumais, tuomet aš (žinutės autorius) ir Jūs (žinutės adresatai) susitinkame su turinio turiniu, formos forma, mito mitu, pasakojimo pasakojimu, idėjos idėja ir galiausiai pasaulio patirties patirtimi… Tad būdamas aktyviu šiuolaikinio meno dalyviu (tiek stebėtoju-tyrėju, tiek kūrėju) aš susimąstau ir iškeliu prielaidą, kad tai kas yra gryna nuo manęs dabartyje nutolsta. Efemeriškame atstume nutolstantysis atsiveria kaip svajonė. Jis apeina mane lyg neišpildomas troškimas pasidabinęs utopijos migla. Galbūt aš kuriu tam, kad apsivalyčiau nuo šių toksinių kultūros apnašų.
Taigi menininkai (kaip ir aš šiuo atveju) siekia kaip nors apsivalyti ir laisvai sugerti tikrovę, pasakyti tiek kiek reikia, bei taip išvengti pasakojimo pasakojimų, realybės realybių, patirties patirčių ir pan. Kaip ir daugelį kūrėjų, taip ir mane užvaldo noras pasakyti nei per daug, nei per mažai arba kūriniu kalbėti nieko nekalbant… Nors čia aktualiausias yra siekis steigti grynosios formos ir aiškaus turinio ryšį, tačiau aš tikrai nežinau, ar šią užduotį įgyvendinti man pavyko…
Naujoji mano kūrinių kolekcija pavadinta Tušti ekranai nusikrato intencijos žymėti ką nors aiškaus ir specialaus. Šis ciklas tai klausimas apie nebuvimo buvimą, netikrovės tikrumą, neplokštumos plokštumą, neerdvės erdvę, nepatirties patirtį, nekaltės kaltę… Tai mano autorinis žaidimas, kurio metu steigiamas vaizdavimas nieko nevaizduojant. Šis vaizdavimas yra ribinis kaip ir John’o Cage’o (1912–1992) kūrinys 4 min. 33 sek. (1952 m.), kur pianistas tik atidengia klaviatūros dangtį ir negroja; tai kaip Name June Paik’o (1932-2006) Zen for film (8 min., 1964 m.), kur rodomas tik baltas ekranas; tai kaip Marcel’io Duchamp’o (1887-1968) Anemic cinema (7 min., 1926 m.), kur demonstruojama besisukanti spiralė. Nors panašių abstraktaus meno pavyzdžių galiu pateikti labai daug, tačiau turiu konstatuoti, kad visų jų atsiradimo motyvas yra tobulos tarsi pirminės meno kalbos paieška ir plėtotė. Tai grįžimas į ikiverbalinį kalbėjimą, į abstraktų pasaulio vaizdavimą, nebūtinai susietą su plačiai (dar dabar) naudojamomis (arba jau nebenaudojamomis) pasaulio išreiškimo formomis. Tai lyg abstrakčioji tapyba sugestijuojanti nebūtinai sąmoningą grįžimą į ten, kur yra kažkas iki racionalaus rašto; tai išėjimas į ten, kur vadovaujamasi itin empiriniu patyrimu.
Formalus ir abstraktus vaizdas tai šmėklų žaismas vykstantis be išankstinių taisyklių, lydimas sąmonės nekontroliuojamų jausmų. Per tokį meną nėra paprasta ir patogu tikrinti arba išbandyti pasaulį. Per abstraktųjį meną lyg atsigręžiama į Platono filosofiją, kur teigiama jog per atvaizdus žmogus pažįsta ne tikrąjį materialųjį pasaulį, bet jo išraišką. Tad šiuo atveju man atrodo, kad abstraktusis menas siekdamas išreikšti neišreiškiamą ryžtingai atsisako kurti kopijas ir taip bando atrasti daiktus savyje. Abstrakti kūryba žymi kovą prieš Vakarų metafiziką, kaip daugkartinių kopijų kopijoje įsigalėjimą.
Anot filosofo Philippe Sers’o abstraktus menas realybę iškviečia dvikovai ir kelia naujos kalbos sukūrimo užduotį. Šią naująją kalbą dar tada judėjimo menininkai vadino rojaus kalba. Tai kalba, kuri vartojama po išvarymo iš rojaus. Viešpats kūrinys – Adomas šia kalba dalinosi su pirmaisiais žmonėmis (tiesioginiais savo palikuoniais).
Taigi per abstraktųjį meną įvyksta grįžimas į rojaus kalbą esančią iki prievartos. Abstraktusis menas rodo, kad istoriškai susiklostė prievarta iškylanti ne per fizinę jėgą, bet per racionalizuotą raštą ir meną įgalinantį naujos kalbos kovą prieš jau esamą ir steigiamą kalbą. Dabar esamoji kalba yra vyraujanti. Ji sklinda ir maskuoja daiktus savyje. Tad per meną aš siūlau patikrinti pasaulį, pasikliauti savąja intuicija, asmeniniu kūrybiškumu ir taip plėtoti artėjimo daiktų savyje link. Mano kūriniai neturėtų būti suvokiami kaip grynos nuorodos į vaizdų istoriją. Mano kūriniai – tai abstrakcija kuri prašosi užeiti už sistemos. Užeiti į ten iš kur ji (sistema) yra kilusi. Aš kviečiu užeiti už režisuotos arba dokumentinės fotografijos, už populiaraus kino, už realistinės tapybos, už klasikinės literatūros, už harmoningos muzikos ir net už vizualinio patyrimo normų. Kviečiu užeiti už informacijos greitkelio, kuriuo nesustabdomai juda žinutės…