Berlyno dienoraštis 2010

Fotoesė

Fotoese Berlyno dienoraštis

Arba aštuonios kelionės į savojo Aš paieškas

I kelionė. Kartais atrodo, kad aplinka, kurioje gyvenu, netikėtai mane išspjauna. Pasijuntu esąs neatpažįstamas svetimkūnis. Negaliu suprasti, kodėl mane beveik kiekvienoje akimirkoje persekioja šis keistas manosios tapatybės atmetimo jausmas. Sunku susigaudyti, kur lieka mano senasis ir įprastasis Aš (ar kelyje į ateitį, ar mano miglotoje praeityje), o kur gimsta mano naujasis, dar nepatirtas Aš (ar pasilieka kelionės pradžioje ar – pabaigoje)? Dvejonėms kamuojant visada pakanka laiko pabėgti, bet nesugrįžti. Sugrįžimo negalimybė iškyla kaip grėsmė ir sugestijuoja realybės kaip netikrovės suvokimą. Sugrįžimo negalimybė sugestijuoja atsidūrimą kelionėje ir savotišką nepaklusnumą šiandienos dėsniams bei nusižengimą savajai tapatybei. Mano kelionės tikslas, kaip ir daugumos pažįstamų menininkų, turėtų būti siejamas su noru patirti kelionę kaip galimybę; kaip galimybę grįžti į skaidrų mąstymą ir atsinaujinusį pasaulio matymą.

II kelionė. Keliauju į Vidurio Europą. Atsidūręs Berlyne suvokiu, kad savęs jau nebeturiu, kad aš priklausau sau ne tokiam koks buvau, bet pasikeitusiam. Kelionių nuotykyje ir savanoriškame gyvenamosios aplinkos atsisakyme netikėtai patiriu migrantiškąjį savo prarastų draugų likimo paviršių. Už tokį jų suknistą likimą turėčiau dėkoti savo valstybės politikai. Deja, padėka neišlemenama, nes mano žodžiai, kaip sužiedėjusi duonos pluta, užstringa gerklės prieangyje. Galiu tik pasidžiaugti, kad ši mano migrantiškoji tapatybė egzistuoja kaip laikinas žaidimas arba sapnas su vis dar įmanoma nubudimo galimybe. Galbūt dėl to galiu patirti savo kūną kaip nuotykį, kaip kažką dar niekada neišbandyta, kaip kažką, kas užstringa pačioje keisčiausioje situacijoje. Būtent tokioje nomadiškoje situacijoje suprantu savo migrantus draugus, kuriems vokiškų pievų želmenys kartais banguoja apie Lietuvą ir ten – namie – su karštos arbatos puodeliu rankose prie lango sėdintį melancholiškai nusiteikusį rudenį.

III kelionė. Kas esu aš, savo žvilgsniu pasisavinantis Berlyno senamiesčio langus ir kuriantis jų apgyvendinimo istoriją? Kuo tampu aš, kai praeinu miesto skulptūras ir nustembu jų formų ir tūrių kaita? Kas esu aš, kai pro mano akis prabėga liūdni namai, o jų langų rėmuose niekada nebuvau paveikslu ir niekada nepatyriau jokių sentimentų. Tiesa, aš esu ir lieku pats sau kūniškai atsakingas net pačiose fiziškiausiose kelionėse. Tik mano neregimasis Aš nori, kad kūnas įstrigtų dabarties grožyje ir suvaldytų naujo miesto laiką.

IV kelionė. Pro dūzgiančio, virš žemės iškelto, metro langą pralekia medžio šešėlis ir praskrenda vėjo jėgainės sparnas. Naujas vaizdas graužia akis ir išsilieja naujame fotografiniame jausme. Metro dar nesustojo ir dėl to esame keturi kūnai viename vagone, sėdintys vienas priešais kitą ir į atmosferą purškiantys sunaudoto deguonies atliekas. Ar pro metro langus skrieja vaizdai, ar metro skrodžia vaizdus savaime plytinčius už lango? Tylą drumsčia kintantys reginiai. Pamažu užgęsta sunkiai kraujuojantys apsiblausę miesto skliautus puošę debesys, o gyvybiškai svarbi elektros energija išskleidžia langų grožį. Metro sustojo. Grįžau į viešbutį. Metro nevažinės tris valandas… Bemiegė, bastūno naktis…

V kelionė. Galėčiau save sutapatinti su balandžiu, tik gaila, kad neturiu sparnų. Dar labiau gaila, kad balandžiai ir žvirbliai nevažinėja metro. Nevažinėja net miniatiūriniais – balandiškais ar žvirbliškais – vagonėliais. Aš vis dar kaip žvirblis klaidžioju balandžiui priklausančioje teritorijoje ir noriu aprašyti savo kūno senėjimą svetimame mieste. Tiesa, negaliu nepastebėti, kad senatvė yra gražiai bauginantis košmaras. Žinau, kad kažkada bus ir man panaikinta galimybė iš šio košmaro pabusti. Egzistenciniai prieštaravimai rodo, kad nėra laiko, kurio žmogus nenorėtų valdyti. Nors ir atsidūręs didžiuliame mieste, pradedu pats pasiduoti laiko tėkmei, tačiau Berlyno sienos likučius suvokiu kaip laiko suvaržymo siekį. Dažnai galvojama, kad tvoromis ir sienomis apsitveriama nuo kitų. O gal apsitveriame savąjį, neprognozuojamąjį Aš? Taikus vilkas nevaikšto mieste ir nekanda praeiviams. Jo maniakiškas gestas nėra nuotykis, tai tik klaidingas tikrovės posūkis. Mano tikrasis Aš irgi yra maniakiškas, kartais išsprūstantis iš savojo narvo. Manasis Aš paveldėjo vilko geismą akimis susiurbti realybę ir panaikinti jos tikroviškumą, bei realybės beribiškumą.

VI kelionė. Kaip ir Berlyno sienos siaubas, taip ir didžioji miesto geležinkelio ir metro stotis mane veda į pasiklydimą. Kuo didesnė stotis, tuo daugiau suryjama išsiskyrimo ir susitikimo akimirkų. Kiek likimų susikerta per vieną dieną, ir kiek jų ateityje nebegali susikirsti? Kiek mano žingsnių geba paliesti ant miesto žemės merdinčios žolės daigus? Vaikštau žydų istorijos gatvėmis apie kurias nenori kalbėti nė vienas sveiko proto vokietis. Užmarštis neįmanoma, nes kiekviename granito ir betono plokštumų įtrūkyje kalasi aimanų geluonis ir mirtinai bado sąžinės padus. Vaikštau gatvėmis, kuriose negaliu duoti išmaldos sutiktam elgetai, nes negaliu susitaikyti su jo tarsi savo likimu.

VII kelionė. Naktinio klubo savininkas svečiams užsako papildomą striptizo šokį. Regiu, kaip susipina savęs suvaržymas ir kūno geismas. Kiek esu aš mąstantis ir geidžiantis žmogus, kai priešais save matau muziejuje eksponuojamas nuogų kūnų skulptūras. Kūnams suteikta daugiau erotikos nei jos yra natūralioje kūniškoje prigimtyje. Kiek pažįstama berniuko pasidūrusio padą poza? Kiek pado apžiūrinėjimo ritualas yra kasdienis ir paprastas įvykis? Nenumaldomo geismo paskatintas žiūrovas tarsi verčiamas šliaužti prie nuogos moters ar vyro kojų. Žiūrovas priverstas neišsivaduoti, bet vis labiau įsisavinti aistros geluonį. Panašus muziejinis geismas apgyvendinamas tamsiuose kambarėliuose, dar vadinamuose cruising area. Anonimiškieji seka vienas kitą ir bijo ištarti net patį menkiausią žodį. Tikriausiai bijo prarasti savo anonimiškumą. Anonimiškumas apgyvendinamas muziejinėje negalimybėje liesti eksponatą ir pačiam būti stebimam vaizdo kamerų. Tačiau ne visada muziejuose sutinkama istorija yra anonimiška. Dažniausiai istoriją suvokiame, kaip pasekmę, kurioje gyvename, bet ne kaip procesą, kuris mus ištinka tarp priežasties ir pasekmės. Jei istoriją suvoktume kitaip, tuomet susitikimas su ja įgautų pavojingą būties gestą koreguojantį pačios mūsų egzistencijos tėkmę. Istorija ir nuogo kūno erotizmas susisuka į vieną pynę ne ką mažiau įspūdingą ir pavojingą nei Leni Riefenstahl filmų magija. Istorija susipina su masyviais miesto pastatų tūriais ir verčia iškelti klausimą – kas gi tu esi, Berlyne? Kokios lyties galią demonstruoji, kai muziejuose regiu hitlerinės Vokietijos liguistus galios ir valdžios demonstravimo geismus ir per daug brangakmenių manijai atsidavusį transvestitą, lūkuriuojantį tavojoje Martino Lutherio gatvėje? Arba, kas esi tu, Berlyne, menininkų užterštuose chaotiškuose kvartaluose? Galbūt dėl tavo įvairovės regiu karnavalo nuotaikai atsidavusį transvestitą, įsikibusį į parankę nacionalistiškai nusiteikusiam odiniais rūbais vilkinčiam ir griežtas kūno formas atvirai demonstruojančiam jaunuoliui. Jaunuoliui nusišypsojus, tu, Berlyne, mane ir vėl nustebini.

VIII kelionė. Kelionė yra magiškas reiškinys, tik išvykęs suprantu, kaip svarbu sugrįžti. Tik išvykęs suvokiu, kokios yra gražios ilgesiu raudančios motinos akys. Tik keliaudamas suprantu, kad kelyje nėra nei savojo Aš pradžios, nei savojo aš pabaigos, bet yra kažkur namai ir manęs laukiantys draugai ir ilgesingai į tolį žvelgianti motina. Dabar esu namie, baigdamas šias eilutes, o tu esi kažkur ten, įdomus ir beribi mieste…