Idėja

Žodis Amnezija tai – metafora. Mano parodoje šis žodis nieko bendro neturi su savo pirmine intencija. Amnezija tai – ilgesio ir vienatvės virusas; juo aš visi labiau ir labiau užsikrečiu. Virusas neutralizuojamas archyvo, kurį sudaro dienoraščiai, laiškai, vaizdo įrašai, fotografijų albumai, pasislėpę ir į dienos šviesą netikėtai išnirę lapeliai su užrašytais priminimais. Bet koks kultūros tekstas, nesvarbu ar jis vizualus ar tik užrašytas žodžių junginiais, sugestijuoja, kad įvairaiformis savosios patirties (ap)rašymas ir yra archyvas. Mano kūryboje gausu vaizdų ir tekstų. Jie yra tikroji būtis, tikrasis gyvenimas, tikrasis mąstymas. Nors per meno kūrybą aš vienu metu jungiuosi ir skiriuosi su tikrove, tačiau praeitis, kuri virsta archyvu, mane labiausiai jungia su manimi pačiu.
Kūrybą kaip archyvą suvokti mane paskatino prancūzų poststruktūralistinės minties atstovo Jacques Derrida (1930-2004) veikalai. Penkeris metus praleidau studijuodamas jo filosofiją, kuri pati atsiveria kaip gausus archyvinis patirčių, filosofinių idėjų rinkinys. Esu dėkingas J. Derrida, kad jo tekstai mane išmokė labiau ir giliau mastyti apie save ir savo meną, nepasitikėti tuo kas yra akivaizdu ir iš karto suvokiama. Kiekviena kultūrinio teksto sistema, kiekvienas meno kūrinys turi savitą gylį, kur nustembama, kur atrandama tai kas užmiršta, kur atrastasis šaldo ir kaitina, t.y. liepsnoja karščiu ir šalčiu vienu akimirksniu. Kaip duoklę mokytojui, kurio asmeniškai gyvo niekada nebuvau sutikęs, dedikuoju šią parodą filosofui J. Derrida.
Taigi aš kurdamas vizualiuosius savojo pasaulio dienoraščius (fotografijas ir videofilmus) surenku save kaip archyvą. Dienoraščio intencija, tai – planuotas yrančios tikrovės suvarstymas; tai negriežtas, bet labai būtinas archyvinės saugyklos užpildymas. Dienoraščiuose mirštanti (arba jau murusi) tikrovės patirtis yra intencionaliai surenkama. Bet šis surinkimas nėra visiškai teisingas gestas. Surenkama tam, kad vėl būtų galima pamiršti. Manau, kad dienoraščiai amnezuoja, tarsi patys save užmiršta. Kadangi vos tik užgimęs patyrimas, guldamas į dienoraščio patalą, dėl to šis patyrimas iš karto yra godžiai ryjamas amnezijos lyg besotės erozijos. Vėliau (pvz. parodoje) dienoraštis, kaip archyvinės tikrovės dalis reanimuoja atmintį, kuri tarsi bedievė gašlūnė nepaliaujamai laižydama visą archyvą suardo užmaršties vakuumą, o iš praeities likučių sulipdoma dabartis vaidenasi kaip stabais apgyvendinta ir vis labiau geidžiama mitinė žemė. Beja, gal būt nieko tikresnio nėra kaip mitinė dabarties netikrovė, kaip kantriai lemenamos maldos praeities atvaizdams lyg išdidiems, balsą galutinai praradusiems stabams.

[…]

Vakarais aš vienišas, sėdėdamas priešais kompiuterio ekraną, kuris į mane spokso beviltiškai ir paklusniai, ne kartą esu susimąstęs – štai taip gyvenimas prabėga jautriai šalia negyvos, apatiškai žvelgiančios akies… Jis, apkabindamas mane per nugarą, dar jautriau bučiuoja mano kaklą, o vėliau labai abejingai nutolsta. Beviltiškos prabėgusio gyvenimo akimirkos yra kasdienės, nuosavos ir visada su meile atmenamos. Prabėgęs laikas – miręs laikas. Gailėtis jo – tai dalyvauti pokalbyje su mirtimi. Nieko nėra tikresnio šiame gyvenime, kaip tik nebeegzistuojanti praeitis, kurią atmindamas sugrąžinu į dabartį. Kadangi aš ilgiuosi ir gailiuosi, dėl to mirtis visad sugrįžta prisidengusi romantikos grimasomis. Ji priglunda prie mano nugaros, apkabina ir vėl godžiai bučiuoja mano kaklą. Nėra nieko tikresnio už patirtis nugrimzdusias užmarštyje, kurios mirties pavidalais sugrįžta ir taip užpildo nebylų dabarties tarpą.

Šias vienoje pastraipoje išdėstytas keistas mintis užrašiau sąsiuvinyje tuo metu, kai peržiūrinėjau savo fotografijų archyvą dabarčiai padovanojantį nuostabą. Žvelgdamas į ankstesnes savo nuotraukas prisiminiau jautriai išgyventą kasdienybę, keliones, susitikimus ir diskusijas. Ne visas fotografijų plokštumoje įsirėžusias vietoves bei veidus galiu atpažinti ir įvardinti. Aš taip pat nebeatmenu laiko, kai būdamas jo tėkmėje spustelėjau fotoaparato mygtuką ir iš mirčiai aukojamos tikrovės išplėšiau nuostabų akimirksnį. Šiandien kai kurie vaizdai pažada man kitokį naratyvą, o užmarštyje nuskendę prisiminimai skatina kurti naujus, labiau mitą primenančius pasakojimus. Archyvinių fotografijų rinkinys, eksponuojamas meno parodų erdvėse, pradeda alsuoti savotišku pasitraukimu iš dokumento link meninės inscenizacijos. Neaiškiai įžiūrimi ir dūlantys kadrai, blankūs arba sodrūs atvaizdai, eksponuojami viešai, nebeidentifikuojami griežtai konkrečiu užrašu, žyminčiu fotografavimo datą ir vietą. Tai archyvas skirtas šiandienai, kuri dažniausiai veržiasi į ateitį ir (nu)šalina įtakingus praeities gestus nuo akivaizdžiai regimos scenos. Vargšė praeitis, ji tiesiog suryjama besotės užmaršties. Mano kūrinių ciklas AMNEZIJOS FILMAS – tai taikus ir metafizinis pokalbis su tuo, ką aš pats jau seniai užmiršau ir ko niekada negalėsiu išgyventi arba prisiminti. Ciklo pavadinimas AMNEZIJOS FILMAS vienu metu gali būti suvokiamas ir kaip judėjimo, ir kaip mirties jausminė bei mentalinė praktika. Atrodo, kad judesys ir mirtis iš popierinės plokštumos nuožmiai spokso į besiartinantį žiūrovą…

[…]

„[…] man fotografija – tai žaidimas, kuriame atrandu ne tik naujas pasakojimo galimybes, bet ir provokuoju vyraujančius stereotipinius pasakojimus įtarti klasta. Kurdamas aš taip pat klastoju tai, ką nufotografavau. Klastodamas laiką ir erdvę provokuoju visiškai kitaip nei įprasta patirti vietą, kurioje esama, būta arba teks būti. Fotografija – tai vietos, kurioje buvai, ir vietos, kurioje esi, de-re-konstrukcija […]. Nors kūryboje remdamasis klastos strategija aš bandau nuginkluoti klastą, bet ką pasiūlau po šios kovos? Deja, kaip bebūtų gaila aš ir vėl siūlau vaizdą ir klastą. Klastos dovanojimas rodo, kad laikas ir erdvė žmogui yra tokios pat būtinos koordinatės, kaip oro ir vandens materija. Laikas ir erdvė yra būtini net tada, kai jie yra suklastoti. […] Šioje parodoje kviečiu ne tik pasinerti į keistus atvaizdus, bet ir kiekvienam žiūrovui pagalvoti, kas jam yra laikas, erdvė ir vieta ir kur jo paties koordinatė esti? […] gal mes per daug sureikšminame laiką ir erdvę? Gal patys netenkame savęs kaip ypač svarbios koordinatės būties sistemoje?