Publikuota: Šiaulių kraštas, 2009-04-03Inteviu parengė: Marina Visockienė
Taip pavadinta 27-erių šiauliečio menininko Remigijaus Venckaus fotografijų paroda trečiadienį atidaryta Šiauliuose, Šiaurės Lietuvos kolegijoje.
— Kodėl toks neįprastas parodos pavadinimas?
— Kartą, peržiūrėdamas kelis savo darytus autoportretus, pagalvojau, kad paradoksalu: fotografijoje esu toks, koks kažkada buvau, o realybėje keičiuosi, senstu. Tarp manęs ir mano atvaizdo kažkada buvęs mažas skirtumas, bėgant laikui, didėja. Parodos pavadinime akcentavau bėgantį laiką.
— Nuotraukose pažįstami ar atsitiktinai papuolę į kadrą žmonės?
— Yra ir specialiai, ir neplanuotai, netyčia nufotografuotų žmonių. Tačiau dauguma iš jų — mano artimieji, geri pažįstami. Kiekviena fotografija — mano buvimo tam tikroje vietoje, tam tikru laiku liudininkė.
Dauguma parodos nuotraukų redaguotos pernai, tačiau fotografuotos 2001— 2002 metais. Ši paroda — 2007 metais parengtos, nuolat pildomos ir po visą Lietuvą eksponuojamos parodos „Nieko įprasta neturinti diena“ ir „Realybės paradoksai“ tęsinys.
Tai antroji mano paroda, kurioje pristatau nuotraukų ciklus. Vienas iš jų — „Iš šventųjų gyvenimo“, kuriame užfiksuoti neįgalūs vaikai.
— Kodėl paroda surengta kolegijoje, o ne galerijoje?
— O kodėl gi ne? Tikiu, kad kita mano paroda galėtų būti surengta prekybos centre ar maisto prekių parduotuvėje. Jau regiu didelio formato darbus tarp prekių lentynų. Žinoma, tokį projektą įsileidęs prekybos centras jį turėtų ir finansuoti, nes pats to padaryti negalėčiau. Man tai būtų iššūkis, tačiau tuo tikrai nesiekiu, kad mano darbus pamatytų kuo daugiau žmonių. Estetinis pasigėrėjimas — praeito amžiaus salonų meno tikslas. Dabar jis daugiau skirtas kelti žiūrovams socialinius klausimus, provokuoti.