Venckus, R. (2012-09-25). Vilniaus užrašymas Aloyzo Stasiulevičiaus drobėse. Nemunas, 30-31

Tarptautinis projektas „Menas senuosiuose Lietuvos dvaruose“ kultūros ir meno mylėtojus kviečia į Aloyzo Stasiulevičiaus (g. 1931 m.) tapybos kūrinių parodą, kuri rugsėjo 7 d. pristatyta Kaune, Ryšių istorijos muziejuje (Rotušės a. 19).

Parodoje demonstruojama A. Stasiulevičiaus tapyba gali būti įvardyta kaip savotiška ekspresyviai Vilnių apdainuojanti poezija. Ji užrašoma ne eilėmis, ne žodžiais, bet spalviniais potėpiais ir drąsiu dėmių žaismu. Tai – čia pat nykstančių ir gimstančių tikrovės išbarstytų pėdsakų siekiniai ir rinkiniai. Tapybinėje poezijoje rekonstruojama atmintis, aplink kurią kaip centrą (su)buriami asmeninės patirties rudimentai (žr. „Neramus vakaras“, 2012 m., akrilas / drobė, 80 x 60 cm).

Atminties ir patirties junginiai kiekvienoje drobėje atsiveria skirtingai. Jie tuo pačiu metu tampa ir panašūs, ir visiškai kitokie nei pati tikrovė. Tikėtina, kad dėl šio judėjimo (iš atminties ir patirties) surinktas Vilnius, su kuriuo susitinkame dailininko drobėse, iš tikro niekada neegzistavo ir neegzistuos. Jis visada atidedamas ir visada vainikuojamas pažadu. Tai tik vizualios užuominos apie Vilniaus veidą – apie pastatus, jų tarpusavio dialogus, ryšius ir niekada nesiliaujančius konfliktus. Vilnius – tai didelis ir nesibaigiantis, vizualiai patrauklus A. Stasiulevičiaus nuotykis (žr. „Panorama nuo Gedimino kalno“, 2012 m., akrilas / drobė, 80 x 100 cm).

Potėpiais išgaunamas pastato mirgėjimas neeliminuoja žmogaus, bet leidžia numatyti (įsivaizduoti) jo buvimą. Žmogus susilieja su pastatais, kurie, atrodo, čia pat – drobėse – ryžtasi keistis, nepaklusti statiškai tapybos prigimčiai. Galbūt absurdiška, bet norisi manyti, kad vaizduojami pastatai ir gatvės tampa kažkokiu beveik žmogišku gyviu. Darbų paviršiuje kuprotos pastatų nugaros (stogai) gyvena savarankišką, kitą gyvenimą. Tai, kas juda ir mirga (stogai-nugaros, langai-akys, gatvės kaip nuogi keliai arba alkūnės ir pan.), sugestijuoja gyvybę. Tačiau tai tik sugestija, nes bet koks pastatas, kaip ir bet koks daiktas, tapybos rašte visiškai nepasirodo. Šis nepasirodantysis tik pažada atsirasti ateityje. Per potėpį, kuris formuoja vizualinį patyrimą ir sugestijuoja autoriaus patirtį, pasirodymo pažadas aktyvėja, žadina vaizduotę ir lemia pačias netikėčiausias asociacijas su gyvu, laike ir erdvėje kintančiu kūnu (žr. „Vilnius išgėrus raudono vyno taurę“, 2010 m., akrilas / drobė, 65 x 92 cm). Drobėse regimas Vilniaus kūnas nepastovus ir nebaigtinis. Jis visada apvainikuotas tam tikra jausmų audros arba rimties nuojauta (žr. „Rimtis“, 1999 m., aliejus / drobė, 65 x 92 cm).

Su kuo asocijuojasi A. Stasiulevičiaus kūrybos braižas? Pirmiausia su tapyba kaip raštu, taip pat – su nesibaigiančiu, čia pat gimstančiu ir mirštančiu, save rašančiu ir vienu metu trinančiu tikrovės (už)fiksavimu pasitelkiant atvaizdą. Tapybos rašymą, kaip tikrovės redukavimą, inspiruoja visada kitaip pasirodanti ir tuo menininką stebinanti senojo Vilniaus architektūrinio veido šypsena. A. Stasiulevičius gaudo šiuos momentus, o miestas dailininką stebina vis kitokiu šypsniu (žr. „Vilnius su Valdovų rūmais“, 2009 m., akrilas / drobė, 80 x 100 cm). Taigi per tapybinį rašymą sostinė atsiveria ne kalboje, o ateityje, kuri dar tik turėtų būti po šypsenos pasirodymo. O žiūrovams Vilnius iškyla kaip gyvas per tapybos rašto dekodavimą. Vilnius tarsi atidedamas, kol raštas neleidžia jo įsivaizduoti kaip asmeniškai prabylančio, labai individualiai besišypsančio, magija apsigaubusio ir iš naujo atrandamo stebuklų erdvėlaikio.

A. Stasiulevičiaus kūryboje trinama ir rašoma tarsi ugnimi. Panašiai savo tekstus kūrė filosofas Friedrichas Nietzsche (1844-1900). Anot poststruktūralistinės minties atstovo Jacques’o Derrida (1930-2004), F. Nietzsche yra filosofas-menininkas, kuris rašo ne paprasta, bet vienu metu kuriančia ir naikinančia ugnimi. Ji ir kaitriai degina (t. y. rašo) raštą, ir sykiu paverčia jį nuodėguliais. J. Derrida kalba apie meninio potencialo išsivadavimą, kuris pasiekiamas rašymo aktu (žr. J. Derrida, (1981). Margins of Philosophy. Chicago: University of Chicago Press). Potencialas gimsta iš nepasitikėjimo pasauliu; iš nuolatinio ir negatyvaus tikrovės postulatų įtarinėjimo; iš kalba sunkiai suvaldomų bei reiškiamų tikrovės patyrimų; iš noro visada pasakyti daugiau, nei leidžia kalba, ir noro suprasti daugiau, nei protas sugeba aprėpti. Taigi nepasitikėjimas ir įtarinėjimai, inspiruojantys menines improvizacijas, kiekvienam kūrėjui leidžia apeiti logiškai suvokiamą tikrovę ir taip nuo savo širdies tiesti jausmų tiltą žiūrovų širdžių link. A. Stasiulevičiaus tapybos raštas įformina jausmų poeziją. Ji skirta Vilniui, kaip pačių įvairiausių nuotykių vietai, apdainuoti bei pažadinti. Tapyba taip pat skirta tam, kad anksčiau išgyventos žiūrovų patirtys sugrįžtų su maloniu prisiminimų bangavimu, išreiškiamu tikrovės motyvais (žr. „Motyvas su Šv. Jonų bažnyčia“, 2011 m. akrilas / drobė, 60 x 80 cm).

Kyla klausimas, kaip J. Derrida aptartą rašymo ugnimi idėją galima sieti su A. Stasiulevičiaus kūryba. Raudono kolorito paveikslai savaime kelia paviršutiniškas asociacijas su ugnimi (žr. „Kristus ir Judas“ iš ciklo „Kristaus kančios istorija“, 2001 m., akrilas, koliažas / drobė, 100 x 80 cm; „Vilnius nuo Trijų kryžių kalno“, 2012 m., akrilas / drobė, 80 x 100 cm). Sustingęs, tirštas, reljefą įgavęs dažas asocijuojasi su užkonservuotu, sustabdytu rašymo demonstravimu. Tačiau rašymo ugnimi sustingdymas nepanaikina šio proceso buvimo. Menininkas jį atvirai demonstruoja (žr. „Bokštų preliudas“, 2012 m., akrilas / drobė, 59 x 64 cm).

Nuodėguliais visada gali būti įvardijama tai, kas eliminuota nuo paprastos ir neįgudusios žiūrinčiojo akies. Eliminuota tai, kas neužrašyta drobėje; kas yra suvokiamas kaip tikrasis, metafizinis paveikslo gylis. Nuodėguliai – meniniame akte plėtoto tikrovės šalinimo akto pėdsakai; tai neįvardijamų jausmų tiltas tarp kūrėjo ir žiūrovų. Taigi galima pastebėti, jog A. Stasiulevičiaus rašymas drobėje įdomus ir tuo, kad užrašoma ne vien tai, kas regima rašte, bet ir tai, kas niekada neturi teisės arba negali būti pasakyta garsu. A. Stasiulevičius kviečia susipažinti su jo jausmais Vilniui, rasti savo (žiūrovo) išgyvenimus. Galbūt puoselėjant jausmus patirti vieną visų jausmų ritmą. Šis patyrimas leidžia suprasti, kad tapybos rašymas ir skaitymas yra savotiškas buvimas pačioje tapyboje kaip viename iš daugelio kultūros teksto variantų.

Parodą aplankyti bus galima iki spalio 9 d.